LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Transcription

1 1 LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS SPORTO IR SVEIKATOS FAKULTETAS KŪNO KULTŪROS TEORIJOS KATEDRA RIMANTAS DANILEVIČIUS DIDELIO MEISTRIŠKUMO KARATE FUKU-GO RUNGTIES SPORTININKŲ RENGIMAS METINIU TRENIRUOČIŲ CIKLU MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS (Kūno kultūra ir sportas) Mokslinis vadovas prof.habil.dr. Kazys Milašius Vilnius, 2013

2 2 TURINYS ĮVADAS LITERATŪROS APŽVALGA BENDRA KARATĖ APŽVALGA KARATĖ TRENIRUOČIŲ STRUKTŪRA PAGRINDINĖS KARATĖ TECHNIKOS AKCENTAI FUKU-GO RUNGTIES CHARAKTERISTIKA FIZINIŲ GEBĖJIMŲ CHARAKTERISTIKA KARATĖ SPORTE Koordinacija karatė sporte Lankstumas karatė sporte Jėga karatė sporte Ištvermė karatė sporte Greitumas karatė sporte BENDRAS FIZINIS RENGIMAS KARATĖ SPORTE SPECIALUSIS FIZINIS RENGIMAS KARATĖ SPORTE KARATĖ SPORTININKŲ RENGIMAS METINIU CIKLU TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA FIZINIO IŠSIVYSTYMO TESTAVIMAS ANAEROBINIO ALAKTATINIO RAUMENŲ GALINGUMO, PSICHOMOTORINIŲ FUNKCIJŲ IR FIZINIO DARBINGUMO TESTAVIMAS MATEMATINĖS STATISTIKOS METODAI TYRIMO REZULTATAI DIDELIO MEISTRIŠKUMO KARATĖ SPORTININKŲ FUKU-GO RUNGTIES METINĖ TRENIRUOČIŲ PROGRAMA DIDELIO MEISTRIŠKUMO SPORTININKŲ FUKU-GO RUNGTIES FIZINIO IŠSIVYSTYMO RODIKLIŲ KAITA METINIU TRENIRUOČIŲ CIKLU DIDELIO MEISTRIŠKUMO KARATĖ SPORTININKŲ FUKU-GO RUNGTIES RAUMENŲ GALINGUMO RODIKLIŲ KAITA METINIU TRENIRUOČIŲ CIKLU DIDELIO MEISTRIŠKUMO KARATĖ SPORTININKŲ FUKU-GO RUNGTIES PSICHOMOTORINĖS REAKCIJOS LAIKO IR VIKRUMO RODIKLIŲ KAITA METINIU TRENIRUOČIŲ CIKLU...42

3 DIDELIO MEISTRIŠKUMO KARATĖ SPORTININKŲ FUKU-GO RUNGTIES KRAUJOTAKOS IR KVĖPAVIMO SISTEMOS RODIKLIŲ KAITA METINIU TRENIRUOČIŲ CIKLU DIDELIO MEISTRIŠKUMO KARATĖ SPORTININKŲ FUKU-GO RUNGTIES SPORTININKŲ REZULTATŲ CHARAKTERISTIKA TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...47 IŠVADOS...50 LITERATŪRA...51 SANTRAUKA...58 SUMMARY...59

4 4 ĮVADAS Mokslininkams nėra tiksliai žinoma data, kada ir kur žmonės pradėjo pirmuosius karus. Tai nustatyti labai sunku, taip pat sunku nustatyti tiksliai kur ir kada vyko pirmosios dvikovės tarp dviejų individų. Manoma, kad kai žmonių sąmonė ir mąstymas evoliucijos bėgyje patobulėjo iki dabartinio lygio (tapo ne tokie barbariški), jie dvikovas perkėlė į švelnesnę varžymosi formą, turinčią tam tikras taisykles. Pirmieji žinomi ryškiausi požymiai tokių dvikovių sporto šakų matomas antikos laikais, kai 776 m. pr. Kr. buvo rengiamos pirmosios olimpinės žaidynės Dzeuso garbei (Stakėnas ir kt. 2004). Vakariečiams tolimųjų rytų istorija, sportas yra dar paslaptingesnis ir nežinomesnis, todėl rytų kultūra savaime tampa įdomi ir traukia save pažinti. Antikos laikai yra labiau istoriškai žinomi žmonijai, todėl galime manyti, kad nuo to laikotarpio pradėjo vystytis kovos menai kaip boksas ir imtynės. Tačiau karatė iš rytų atsivėrė pasauliui tik XIX a. pr. Tai visiškai naujas kovos menas su labai giliomis prasmingomis filosofinėmis tradicijomis ir technika, o sportininkai stebinantys savo unikaliu lankstumu, judėjimo lengvumu ir galios reiškimu. Tad laikui bėgant žmonės savo jėgas nusprendė išmėginti racionaliu, tolerantišku būdu per sportą. Dauguma dvikovių sporto šakų atkeliavo iš Rytų Azijos šalių kurių stiliai siejasi su Kinijos - (Wushu or Kung Fu, ir Tai Chi Chuan (Koh, 1981a, 1981 b; Unterhamscheidt, 1975), Korėjos - (Tae Kwon Do ir Hapkido (Fuller, 1988; Soo, 1973, 1981), Okinavos Okinawa-te (Nishiyama, Brown, 1960), Japonijos - (Karate, Judo, Kendo, and Aikido) (Draeger, Dann, 1978; Jackson, 1978; Nishiyama, Brown, 1960; Ueshiba, 1969). Tad karatė kaip ir Bušido, Džiudžitsu, Kendo, Sambo, Sumo ir kt., yra priskiriamos prie Rytų kovos menų. Iš šių ir panašių dvikovių sporto šakų išsivystė begalę kitų kovos stilių. Dabar seniausios ir šiuo metu iš kovos menų populiariausios sportinės dvikovos, kurios įtrauktos į Olimpinių žaidynių programą yra boksas, graikų-romėnų, laisvosios imtynės ir dziudo, tačiau karatė į šį sąrašą dar nepateko. Dabartiniais laikais net ir plačiajame internete sunku rasti konkrečią statistiką kiek gi pasaulyje žmonių aktyviai užsiima kovos menais. Randama daug skirtingų duomenų, o karatė yra dažniausiai priskiriama prie visų kovos menų šakų statistikos. Keli literatūros šaltiniai skelbia, kad pastaruoju metu susidomėjimas kovos menais pasaulyje yra išaugęs (Bu kt. 2010). Yra nustatyta, kad JAV kovos menais užsiimančių sportininkų 1996 m. buvo 8 mln., o 2004 m. - apie 6,9 mln. (Charles, 2006), o 2011 m. sportuojančių kovos menų ar labai artimą šiai krypčiai sporto šaką, vien tik Jungtinėse Amerikos Valstijose priskaičiuojama apie 18.1 mln (Moore, 2011). Aktualumas. Mokslinės literatūros, susijusios su karatė sporto šakomis ir jos rungtimis lietuvių kalba yra mažai, todėl aktualu plėsti žinias apie šią išskirtinę ir mažai Lietuvoje tyrinėta sporto šaką.

5 5 Atlikus sportininkų testavimą, aktualu išsiaiškinti, kiek šių dienų treniruočių poveikis turi įtakos bendrajam ir kartu specialiam fiziniam karatė fuku-go rungties sportininkų parengtumui metiniu treniruočių rengimo ciklu, nes mums nepavyko rasti duomenų ir tyrimų šia tema užsienio ir lietuvių kalba. Mokslinis naujumas. Ištyrus didelio meistriškumo karatė fuku-go rungties sportininkų rengimo metinį treniruočių planą ir jų fizinių bei funkcinių galių kaitą metiniu treniruočių ciklu, būtų galima tiksliau nustatyti jų dabartinį meistriškumo lygį, planuoti kryptingiau šios rungties treniruočių krūvius, numatyti sportininkų rengimo ypatumus (Balčiūnas, 2011). Temos ištirtinumas. Kiekviena sporto šaka reikalauja savo treniravimo specifikos, taktikos, todėl karatė sportininkų rengimas yra taip pat nelengvas procesas. Mokslininkas М. Баранов, А. Маляренко (2010) rašo apie karatė kovos taktikos klasifikaciją. М. Вячеславович (2008) rašo apie paprastų studentų fizinį paruošimą naudojant tradicinio karatė-do treniravimo metodus. И. Бушин (2011) rašo apie esančias tradicines karatė-do pasiruošimo sistemos problemas. М. Ермолаев, А. Сабчук (2011) rašo apie kiokušin karatė specialiosios ištvermės metodiką. M. Николаевич (2007) rašo apie aukšto meistriškumo karatė WKF stiliaus treniruočių valdymo procesus. O. Тимербаев, C. Павлов (2009) rašo apie aukšto meistriškumo karatė atletų technikos ir taktikos modelį. Д. Алхасов (2012) rašo apie technikos ruošimo stuktūrą karatė sporte. А. Небураковский (2006) rašo apie jaunų karatė sportininkų specialios jėgos ugdymą parengiamajame etape metiniu treniruočių cikle. Kai kurie autoriai rašo apie įvairias karatė rūšis, aprašo įvairių kovos sistemų istorines ištakas, jų tolesnį vystymąsi, nagrinėja bei išaiškina technikos klaidas ir jų mokymo metodiką, analizuoja dažniausiai pasitaikančias klaidas ar pateikia karatė filosofiją (Giampietro ir kt. 2003). Užsienio mokslinėje literatūroje galima rasti nemažai mokslinių straipsnių, nagrinėjančių ir tam tikrų kovos menų patiriamas traumas (Peter, 2000; Pieter, 2005; Zetaruk, 2005; Graham, 2007), poveikį sveikatai (Fuller, 1988; Ripley, 2003; Bu kt., 2010) bei lyginančių fizinio pasirengimo rodiklius tarp vyrų ir moterų (Aiwa, Pieter, 2007), įvairaus svorio kategorijų (Guzvica, 2001), skirtingų stilių grupėse (Zetaruk, 2005). Tačiau naudojant gerą taktiką ir techniką to nepakanką norint siekti aukštų rezultatų. Kova vyksta sudėtingomis dinaminėmis sąlygomis, kurių metu reikia ne tik geros techninės bazės, bet ir gerai išlavintų fizinių ypatybių. Labai svarbu, kad kovotojai turėtų gerą fizinį parengtumą, nes be jo neįmanoma pasiekti aukštų rezultatų. J. Skernevičius ir kt. (2011) rekomenduoja žaidėjų ir dvikovos šakų sportininkų tyrimų programą. Kadangi karatė yra dvikovos sporto šaka tokius tyrimus irgi galima taikyti karatė didelio meistriškumo fuku-go rungties sportininkams. Fuku-go rungties karatė sportininkams kaip ir kitoms dvikovos sporto šakoms svarbūs šie rodikliai: psichomotorinės reakcijos laikas (PRL) (ginantis ir puolant), vienkartinis raumenų susitraukimo greitis ir galingumas (VRSG) (atliekant tikslų, stiprų

6 6 smūgį ar pakirtimą), startinė bei dinaminė jėga, techninis ir taktinis parengtumas. Taip pat aerobinė ir anaerobinė ištvermė bei kvėpavimo ir kraujotakos sistemų funkcinis pajėgumas. Mokslinė problema. Вячеславович (2008), Бушин (2011), Николаевич (2007) ir kiti autoriai rašo apie karatė treniravimo technikas ir taktikos metodikas, bet mums nepavyko aptikti literatūros apie karatė sportininkų fizinių, funkcinių galių kaitą metiniu treniruočių ciklu ir apie fuku-go rungties metinį treniruočių rengimą. Todėl iškyla klausimas, kaip treniruojasi šie sportininkai, kokius krūvius patyria metiniu treniruočių ciklu, kaip keičiasi jų funkcinės galios ir kaip tai atsispindi jų rezultatuose. Didelio meistriškumo karatė fuku-go rungties sportininkų fizinio pasirengimo rodiklių kaita metiniu treniruočių rengimo ciklu Lietuvoje nėra plačiai tyrinėta. Literatūroje trūksta tyrimų apie bendrąjį ir specialųjį karate atletų rengimą, labai mažai randama testavimų rezultatų, kuriuos būtų galima sulyginti su šių dienų sportininkų rodikliais ir sekti jų treniruotumo kryptingumą. Taip pat svarbu yra žinoti karatė fuku-go rungties sportininkų fizinių ir funkcinių galių rodiklių kaitą metiniu treniruočių ciklu, jų rezultatų priklausomybę nuo treniruočių krūvių bei fizinių ir funkcinių galių. Tyrimo hipotezė. Tikimasi, kad išnagrinėjus karatė didelio meistriškumo fuku-go rungties sportininkų metinį rengimo planą ir ištyrus sportininkų fizinio išsivystymo, fizinio parengtumo ir funkcinio pajėgumo rodiklių kaitą metiniu treniruočių ciklu, bus galima geriau valdyti jų rengimą ir suprasti jų organizmo adaptacijos prie fizinių krūvių dėsningumus. Tyrimo objektas didelio meistriškumo karatė fuku-go rungties sportininkų metinis fizinio rengimo planas ir jų fizinio, funkcinio parengtumo rodiklių kaita metiniu treniruočių ciklu. Tyrimo subjektas - Vilniaus m. didelio meistriškumo karatė fuku-go rungties metų amžiaus sportininkai. (n=7). Tyrimo tikslas - išanalizuoti karatė didelio meistriškumo fuku-go rungties sportininkų rengimą metiniu treniruočių ciklu planą ir jų fizinių bei funkcinių galių kaitą metiniu treniruočių ciklu. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti didelio meistriškumo karate fuku-go rungties sportininkų rengimosi programos struktūrą ir turinį metiniu treniruočių ciklu. 2. Nustatyti meistriškumo karatė fuku-go rungties sportininkų fizinio išsivystymo, fizinio parengtumo ir funkcinio pajėgumo rodiklių kaitą metiniu rengimosi ciklu. 3. Įvertinti didelio meistriškumo karate fuku-go rungties sportininkų rezultatus metiniu ciklu. Darbo struktūra ir apimtis. Magistro darbą sudaro įvadas, keturi skyriai, išvados, literatūros sąrašas, santraukos.

7 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. BENDRA KARATĖ APŽVALGA Terminas karate išvertus iš japonų kalbos reiškia tuščia ranka, o karate do tuščios rankos kelias. Iš pradžių karate buvo jitsu sistema skirta kovos mūšiams. Bet šiandien karatė yra do sistema tai ilgo gyvenimo sistema naudojama savęs tobulumo siekimui. Pats kovos menas karatė yra ne tik fizinė galia, bet šalia to eina gili ir prasminga karatė gyvenimo būdo filosofija (Sližik, Bartik, 2004). Okinaviečių karatė stilius yra maišytas Kiniečių kovos menas. Okinavoje karatė buvo naudojamas valstiečių tam, kad galėtų apsiginti nuo samurajų ir plėšikų. Jei valstietis nesugebėdavo apsiginti jis būdavo dažniausiai nužudytas. Dėl šios priežasties Okinaviečiams buvo pristatytas naujas kovos menas - karatė. Kai kurie karatė mokiniai (toliau karatekai) yra mėgine stoti prieš gamtą tiesiogine šio žodžio prasme. Karatekai kovojo su dideliomis potvynio bangomis stovėdami tvirtai geležine jojiko stovėsena (horse stance) nepajudinami gamtos. Dar kiti mėgino pademonstruoti karatė galią stodami prieš stiprias vėtras ar audras. Negana to, kad dar labiau užgrūdinti save, jie smūgiuodavo į metalinius ir medinius (šiais laikais su paminkštinimu) stulpus vadinamas MAKIWARA. Po kurio laiko karatė pasiekė Japoniją ir nuo to laiko šis stilius gana smarkiai pasikeitė (Козлов, 2011). Beveik kiekviena karatekos kūno dalis yra ginklas. Negana to, vienas karateka, Mas Oyama, nusprendė tobulinti savo discipliną, ištvermę ir kūną išvykdamas kažkur į Japonijos kalnus ir ten gyveno metus. Mas Oyama gebėjo padaryti po 2000 atsispaudimų per dieną ir kumščiuodavo medžius kol rankos tapdavo kruvinos. Kad sustiprinti savo koncentraciją, jis būdavo po ledinių kriokliu ir medituodavo, gebėdavo suskaldyti 12 čerpių vienu smūgiu, galėjo nugalėti krovininį jautį dviems smūgiais pirmu smūgiu sulaužydavo ragus, o antru smūgių atakuodavo į galvą taip užmuždams gyvūną. Tai tikroji karate galia (Lorden, 2000). Šiuolaikinė karatė prasidėjo kai 1922 metais Gichin Funakoshi ( ), Tokijuje pradėjo organizuoti demonstracines treniruotes. Nuo tada karatė susilaukė vis daugiau dėmesio ir susižavėjimo. Laikui bėgant, karatė tobulėjo ir kūrėsi nauji kovos stiliai (kiokushin, shotokan ir t.t.). Hidetaka Nishiyama ( ) vienas garsiausių mokinių, tęsė savo mokytojo, Gichin Funakoshi, puoselėtą filosofiją ir įkūrė Tarptautinę Tradicinio Karate Federaciją (ITKF). Šią federaciją pripažino Tarptautinis Olimpinis Komitetas (IOC) (TOK), kaip geriausiai reprezentuojančią karatė kovos meną (Борисович, Довлатович, 2012). Kai karatė išpopuliarėjo po II pasaulinio karo mokslininkai pradėjo domėtis šiuo paslaptingos galios apipintu kovos menu. Mokslininkai tyrė įvairiausius įdomius dalykus susijusius su karatė kovos

8 8 menu: biocheminius energijos gamybos būdus atliekant kata ir kumite technikas su aukšto meistriškumo karate sportininkais (Doria ir kt. 2009), A. Crosby ir kt. (1985) atliko karatekų rankos klinikinį ir radiologinį tyrimą. C. Doria ir kt. (2009) registravo karatė technikos atlikimą, pavyzdžiui, kojos smūgį MAWASHA-GERI atlikimą. Mokslininkas E. Nagla (2011) tyrė swiss kamuolio metodo efektyvumą karatė kata GANKAKU treniruotėse, B. Bu ir kt. (2010) poveikį sveikatai. Kiti mokslininkai (Aiwa, Pieter, 2007) lygino fizinio pasirengimo rodiklius tarp vyrų ir moterų Lietuvoje dar tik prasideda karatė kaip sporto šakos kilimas ir kartu su šia sporto šaka Lietuvos mokslininkų domėjimasis šiuo kovos menu. Iki šiol mūsų rasta nedaug Lietuvos mokslininkų straipsnių apie karatė: B. Statkevičienės ir kt. (2008) straipsnyje pateikiami didelio meistriškumo karatė šotokan sportininkių antropometriniai rodikliai, kurie palyginti su kitų sporto šakų panašaus meistriškumo sportininkių antropometriniais rodikliais. A. Liaugminas, V. Ivaškienė (2003) viename savo straipsnyje nagrinėjo Šotokan karatė sportininkų technikos veiksmus tarp didelio ir mažo meistriškumo sportininkų, kitame jaunių Šotokan karatė rinktinės narių (vaikinų) efektyviausius technikos veiksmus varžybuose (Ivaškienė ir kt., 2005). G. Cemnalianskis (2011) nagrinėjo pliometrinių treniruočių įtaka m. amžiaus sporto klubo Taurus karatė kyokushinkai sportininkų jėgos, greitumo ir specifinių smūgių rezultatams. A. Liaugminas ir kt. (2003) parengė metodinį leidinį,,karatė kovos rūšių istorijos ir metodikos apžvalga. Tiek užsienio, tiek Lietuvių literatūroje pasigendama tyrimų apie bendrąjį ir specialųjį karatekų rengimą, ypač, kai sportininkai rengiasi konkrečiai karatė varžybų rungčiai KARATĖ TRENIRUOČIŲ STRUKTŪRA Д. Алхасов (2012) rašo apie karatė technikos paruošimo struktūrą, kur pažymi, kad karatė treniruočių struktūra paprastai susideda iš 3 pagrindinių dalių: Kihon tai pradžios mokykla. Ki vidinė energija, hon šaknis, kilmė. Kihon'e mokomasi idealios formos bazinės technikos. Iš pradžių pavienių elementų, vėliau jų kombinacijų. Kichon o kryptis ir dinamika, tempas, technikų sudėtingumas paprastai būna labai įvairus ir priklauso nuo karatekų turimo diržo lygio. (Алхасов, 2012). Visos dvikovos sporto šakos be savo specifinių požymių turi bendrus bruožus iš kurių galima paminėti: kovoje dalyvauja du ar keli kovotojai, naudojami smūgiavimo elementai į įvairias kūno dalys, imtynių elementai, bei kai kuriais atvejais naudojami ginklai. Dvikovų sporto šakų nugalėtojas paprastai išaiškinamas priešininkui surinkus daugiau taškų arba nokautavus priešininką. Dėl to kovos menai yra skirtingi, nes kai kuriuose kovos stiliuose neleidžiamas joks varžovų tarpusavio kontaktas,

9 9 kitose leidžiamas lengvas kontaktas, dar kitose leidžiamas pilnas kontaktas su priešininku (Balčiūnas, 2011). Kumite tai kova su vienu ar keliais priešininkais. Kumite skirstomos į: pradžios mokyklos pratimus su partneriu, arba vieno žingsnio kova (kihon-kumite), pusiau laisva kova (džiuj-ipponkumite), kur technikos ir judėjimas priešininkams žinomos, tačiau atakų laikas ne. Ir laisva kova (džiujkumite), kur leidžiamos įvairios technikos, tačiau su maksimalia kontrole (Алхасов, 2012). Kata (karatė technikos judesių nuosekli seka), tai forma, išsidėstymas. Katoje yra gynybos ir puolimo veiksmų įvairiomis kryptimis ir tam tikru ritmu seka. Pagrindinė katos idėja yra kovos imitavimas su vienu ar keliais priešininkais. Nuolatinėmis kata treniruotėmis ir kartojimu tobulinama technika, lavinama reakcija ir stiprinamas kūnas. Vienas iš kata dažnų ypatumu, tai kad karateka pradeda ir pabaigia judesių seką tame pačiame taške (Hopkins, 2004; 2005). M. Grubski (2009) savo knygoje Karate fudokan kata Heian aprašo kiekvienos kata HEIAN lygio judesių eiliškumą bei pavaizduoja judesių formas paveikslėliais, taip pat aprašo svarbiausius tos kata akcentus. Apibendrinant galima teigti, kad karatė treniruočių struktūra yra sudėtingas procesas, nes reikia sudėlioti treniruotes kryptingai tiek techniniu atžvilgiu, tiek fizinių gebėjimų lavinimu. Karatė treniruotės metu daug dėmesio skiriama technikos tobulinimui, todėl svarbiausios treniruotės dalys kata, kichon, kumite neturi būti praleistos, kad nepasimirštų judesių atlikimas ir judesių kartojimas taptų automatišku įgūdžiu (Иванов-Катанский, 2003) PAGRINDINĖS KARATĖ TECHNIKOS AKCENTAI Koviniose sporto šakose judesių technikos įvairovė labai plati. Tiek karatė tiek ir kitų kovos menų technikos turi labai daug panašumų. Karatė technika pasižymi savo technikos principais, akcentais. Vadovaujantis karatė principais formuojamos tikrosios karatė meistro savybės, nes principuose slypi tikroji karate galia (Накаяма, 1997). Karatė technikos pradedama mokyti nuo laikysenos. Tiesi nugara (įtempti sėdmenys) privalo būti ne tik stovint tiesiai, bet ir stovėsenose. Tai leidžia laikyti taisyklingą svorio centrą, paprastai jis būna ant galinės kojos judant pirmyn. Kuo žemiau kūno svorio centras, tuo stabilesnė stovėsena (pėdos labiau sukimba su žeme), smūgiai arba blokai tvirtesni bei stipresni, kuo aukščiau kūno svorio centras, tuo judesiai ir reagavimas į situaciją bus greitesnė, tačiau sumažėja technikos jėga ir stabilumas (Katic ir kt, 2009). Karatė technikos veiksmai susideda iš kojų ir rankų smogiamųjų bei gynybinių technikų, o kumite priešininkai stovi vienas prieš kitą per tam tikrą atstumą. Paprastai priešininkai stovi vienas į

10 10 kitą kiek įmanoma labiau šonu (viršutinė kūno dalis kampu), kad pataikyti į kūną būtų sunkiau ir kad smūgis pataikytas į korpūsą nebūtų stiprus, nuslystų. Be to jie niekada nesukimba vienas su kitu. Todėl karatekai labai svarbus dar vienas karatė principas tai technikos tikslingumas. Tai reiškia, kad pradėta technika turi grįžti į savo buvusią vietą, pavyzdžiui: MAE-GERI kojos smūgis (1 pav.) turi būti atliekamas fazėmis iš pradžių pritraukiant kelį prie savęs, tada dubens judesys pirmyn, kojos mostas, kojos sugrąžinimas, dubens grįžimas į pradinę padėtį ir pastatymas į vietą, kad būtų stabilus kūno masės centras. Tik tada technika bus laikoma užbaigta ir atlikta teisingai (Witte, Emmermacher, Langenbeck, 2010). 1. pav. Kojos smūgio Mae-geri vizualizacija (pagal Witte, Emmermacher, Langenbeck, 2010). Technikos greitis ir jėga priklauso ir nuo staigaus klubų sukimo išorėn ir vidun (rotacija ir vibracija). Klubų sukimas į vidų ar išorę turi vykti sinchroniškai su smogiamuoju ar stumiamuoju judesiu ir taip pat baigtis kartu su atatranka (Hogman ir kt, 2008). P. Giles (2010) rašo apie Yoko-geri-kekomi kojos smūgio mokymąsi. Organizacija apžvelgia bendrus karatė kojų technikos aspektus, Yoko-geri-kekomi smūgio pasiruošimo aspektus, atlikimo techniką, specifinius tempimo pratimus, atlikimo metu kūno laikysenos ir judesio atlikimo koordinaciją 2 pav. Yoko-geri-kekomi atlikimo vizualizacija (pagal Giles 2010). Koordinuotas ir reikiamu laiku atliktas raumenų įtempimas ir atsipalaidavimas leidžia atlikti techniką greičiau ir staigiau. Karatė judesiai turi būti staigūs, greiti ir laisvi. Tik kontakto metu veiksmas pabaigiamas iki galo įtempus visą raumenyną.

11 11 T. Muzila, (1984) ir А. Вагин (2009) rašo apie dažniausiai pasitaikančio karatė sporte rankos smūgio OI-ZUKI arba GYAKU-ZUKI atlikimo techniką bei tiria šio smūgio jėgą ir metodiką. Apibendrinant nesvarbu koks bebūtų karatė judesys, karatė technikos mokomasi pagal tam tikrus eiliškumo principus, kad būtų pasiektas maksimalus technikos tikslumas ir efektyvumas. Mokymosi metodika prasideda nuo laikysenos, čia pagrindinis akcentas tiesi nugara, prispausti prie žemės kulnai, pėdų kryptis, sulenkti reikiamoje stovėsenoje reikiamu kampu keliai ir tikslingas karatė technikos atlikimas (reikiama technika ir judesio amplitudė), svorio centras. Antras mokymosi principas, tai judesių kartojimas lėtai, tolygiai derinant kvėpavimo ir judesio atlikimą (Tsatsouline, 2000), toliau žvilgsnio kryptingumą kartu su technika ir greičiu, raumenų įtempimus ir atsipalaidavimus, dubens amplitudžių darbą, žemos stovėsenos, judesių tempas, ritmas, dinamika. Trečiasis mokymosi etapas technikos kartojamos vis greičiau ir stipriau sutelkiant vis daugiau pastangų ir energijos. Ir apie tai rašo mokslininkas О. Тимербаев (2011), kai atliko tyrimą su metų jaunaisiais karatekais taikydamas tokią principų mokymo technikos metodiką, ko pasekoje jaunieji karatekai geriau įsisavino ir išmoko karatė technikos atlikimą FUKU-GO RUNGTIES CHARAKTERISTIKA Mes neradome duomenų kas ir kada sukūrė Fuku-go rungtį, tačiau ši rungtis egzistuoja. Tai patvirtina nemažai rastų video medžiagų apie KITEI katą. Taip pat aptikome ir Kitei seminaro dokumentą (Traditional Karate North Central Region, 2011), kuriame yra surašytas seminaro planas. Vis tik pradinį šaltinį sunku rasti iš kur kilo ši rungtis ir kata, nes dauguma karate technikų ir visos tradicijos buvo nuo seno perduodamos iš lūpų į lūpas geriausių to meto sensei (mokytojų) savo geriausiems mokiniams. Vienintelį literatūros šaltinį, kurį pavyko aptikti su bendrais paaiškinimais, tai R. Svetislav (1996) knygelė Karate kata Kitei, kur pavaizduota ir trumpai aprašyta, kas tai per kata, kur ir kada ji atliekama bei kokios technikos joje dominuoja. Fuku-go rungtis sudaryta iš dviejų dalių: kata KITEI ir kumite (Kwieciński ir kt. 2007). Traditional Karate Federation of Poland Kumite dalyje kovotojai kovoja laisvai pasirinkta technika 3 min, ant 10 kv.m ploto tatamio guminės dangos. Prie kiekvieno tatamio kampo yra po teisėją ir vienas teisėjas pačioje aikštelėje, kad galėtų teisėjauti kovai ir įsiterpti esant reikalui. Fukugo rungtis pradedama kumite, po jos iškarto kata. Fuku-go kumite nugalėtojas laimi surinkęs daugiau taškų arba esant lygiosioms teisėjams nubalsavus už labiau jų manymų vertą laimėti sportininką (Svetislav 1996).

12 12 Fuku-go rungties išskirtinumas yra tai, kad karatekos po kovos turi atlikti ir specifinę rungties katą KITEI, o tai reiškia, kad sportininkai jau yra pavargę ir bus demonstruojamos ne tik technikos, bet ir valios pastangos. Kata nuo kumite labai skiriasi ir tempu ir intensyvumu, todėl sportininkai bus pavargę po kovos ir turės pademonstruoti esant nuovargiui savo sugebėjimą valdyti ir koordinuoti kūną greitai ir stipriai reikiamu rimtu ir tempu. Sportininkas turi pademonstruoti savo fizinių ir techninių savybių meistriškumą esant nuovargiui (Greblikas, 2000). Apibendrinant galima teigti, kad karatė sportas yra ganėtinai mažai tyrinėta sporto šaka, nors pats kovos menas yra platus savo judesių įvairove. Ją sudaro daug technikos elementų, kurie nėra visapusiškai tyrinėti, o tik tyrinėti pagrindiniai judesiai. Apie fuku-go rungtį ir KITEI katą galime rasti internete, tačiau pirminį šaltinį aptikti nepavyko. Karatė fuku-go rungties technikos elementai, treniruočių krūviai, varžybiniai krūviai yra mažai tyrinėti, todėl didelio meistriškumo karatė atletų fuku-go rungties fizinio pasirengimo tyrimas padės labiau suprasti šių sportininkų fizines galimybes ir praplės žinias apie šią rungtį FIZINIŲ GEBĖJIMŲ CHARAKTERISTIKA KARATĖ SPORTE Kaip ir kiekviename aktyviame sporte judesių kokybiškumas ir rezultatai pasiekiami ne tik technikos dėka, bet ir dėl fizinių gebėjimų. Sportininkai privalo būti fiziškai pajėgus atlaikyti patiriamus krūvius. Karatė judesių įvairovė yra plati: šuoliukai, slydimas, traukimasis, sukimasis, todėl šiuose judesiuose dalyvauja pagrindinė motorika. Karatekos pajėgumą lemia lankstumas, koordinacija, jėga, greitumas ir ištvermė (Karamitsos, Pejcic, 1998; Дахновский, Тарас, 1992). Todėl suprantama, kad be tinkamo fizinio pasirengimo sportininko rezultatai bus prasti, jis negalės pilnavertiškai ir maksimaliai dalyvauti varžybose ir tobulėti Koordinacija karatė sporte Kokia bebūtų sporto šaka sportininko meistriškumui turi įtakos koordinacija. Todėl sportuojant karatė koordinacija yra labai svarbu. Sporto moksle yra naudojami terminai koordinacija, judesių koordinacija, tarpraumeninė koordinacija bei koordinaciniai gebėjimai, kurie atspindi koordinacijos svarbą. Koordinacijos suvokimas ir jos pasireiškimas daugumai sportininkų ir jų atstovaujamoms sporto šakoms priklauso nuo jų fiziologinio individualumo. Sporto terminų žodyne (2002) koordinacija tikslus suderintas veikimas, tai fizinė ypatybė gebėjimas derinti judesius, veiksmus, juos greitai ir gerai išmokti.

13 13 J. Skernevičius ir kt, (2011), rašo, kad judesių koordinacija, kaip sąvoka yra išplečiama ir patikslinama, tai gebėjimas derinti įvairių kūno dalių judesius, atliekant technikos elementus, veiksmus, jų derinius, arba pritaikyti išmoktas judesių formas ir persiorentuoti iš vienos veiklos į kitą, atsižvelgiant į išorės sąlygas. Tarpraumeninė koordinacija raumenų arba jų grupių, dalyvaujančių atliekant judesį, veiklos derinimas centrinėje nervų sistemoje; vienas iš veiksnių, lemiančių raumenų susitraukimo jėgą, judesių techniką, darbo ekonomiškumą. Taigi mokantis, atliekant ir derinant įvairius bet kurioje sporto šakoje, tuo pačiu ir judesius karatė sporte, koordinacija yra viena iš svarbiausių veiksnių. Karatė sporte М. Баранов ir kt. (2012) rašo apie karatė fizinių ypatybių specifiškumą ir išskirtinumą, nes skirtinga karatė rungtis reikalauja skirtingų fizinių ypatybių. Jis išskiria, kad koordinacija svarbi kata rungtyje, o vikrumas kumite. Tokiu atveju didelio meistriškumo karate fukugo rungties sportininkams tikrai didelis iššūkis fuku-go rungtis, nes joje kaip tik figuruoja šios dvi fizinės ypatybės. М. Хаупшев, З. Кануков (2010) tyrė judesio koordinacijos tempo kitimą 7-18 metų karatekų reaguojant į garsą ir pastebėjo, kad svarbiausi periodai, kurių metų kinta koordinacija yra 7-8, 11-12, metų karatekų. Jis taip pat patvirtinio, kad koordinacija su amžiumi sportuojant išsilaiko didesniame lygyje pas sportuojančius karatekas negu lyginant su kontroline grupe nesportuojančiais. Karate treniruotėje mokantis karatė technikos karatekos dažnai atlieką judesį pagal skaičiavimą. Jei skaičiavimas greitas, aštrus, staigus ir garsus sportininkas atlieka judesį efektyviau. Ю. Бредихина ir kt (2010) atliko tyrimą su metų skirtingo lygio karatekais. Tyrimo metu atliekant standartinius ištvermės testus ir po to pasinaudojant stabilografiniu analizatoriumi Stabilan-1 nustatė, kad tai gali būti vienas iš koordinacinių kriterijų atrenkant atletus į sporto šakas. Koordinacija yra kiekvieno karatekos ir žmogaus individualį fizinė ypatybė, todėl ji skirtingu lygmeniu pasireiškia pas kiekvieną atletą. Karatė yra dinaminė sporto šaka, todėl koordinaciją gali lemti daug veiksnių. Koordinacijos gebėjimą lemiančios formos: Bendrieji realios žmogaus galimybės optimaliai valdyti įvairius judesius; Specialieji homogeniniai veiksniai, kuriems būdingas didėjantis sudėtingumas (cikliniai ir acikliniai judesiai); Specifiniai nehomogeniški, turintys sudėtingą vidaus struktūrą, veiksmai (pusiausvyra, judesių parametrų atgaminimas erdvės, jėgos ir laiko atžvilgiu, ritmo jausmas ir kt.). Pagrindiniai koordinaciją lemiantys veiksniai yra: CNS gebėjimas greitai ir tikslingai formuoti judesių įgūdžius;

14 14 CNS pastovumas išlaikyti ilgą nekintantį įgūdį; CNS gebėjimas keisti įgūdį, pakitus sąlygoms; Fizinis parengtumas. Šalia koordinacijos reikia ir paminėti vikrumą. Н. Бернштейн (1991) rašo, kad vikrumas, t.y., gebėjimas iš bet kokios pirminės kūno padėties ar judesyje pakeisti judėjimo kryptį į norimą pagal situaciją: 1) teisinga padėtis (t.y., adekvačiai ir tiksliai); 2) greitai (t.y., greitai ir efektyviai); 3) racionaliai (t.y., tikslingai ir ekonomiškai); išradingai (t.y., išsisukti gudriai ir intensyviai. Koordinacijos efektyvumas išlaikomas iki tol, kol organizmas pavargsta. Kai organizmas pavargęs, koordinacijos lavinimas nuovargio metu bus visiškai neefektyvus ir yra tikimybė, kad sportininkai išmoks blogai atlikti išmoktus judesius. Todėl judesių koordinacija reiktų atlikti lėtai, vėliau vis greitėjančiai iki tol kol pajaučiamas nuovargis. Pajautus nuovargį pailsėti, o pailsėjus vėl pradėti kartoti judesius. Lavinant judesių koordinaciją gerų rezultatų pasiekiama, kai atliekami proc. maksimalaus intensyvumo judesiai (Платонов, 2004). Apie nuovargio požymius signalizuoja koordinacijos efektyvumo praradimas, todėl rekomenduojama sustabdyti pratimą, kad raumenynas ir CNS atsigautų. Apibendrinant galima pažymėti, kad koordinacija yra labai svarbi fizinė ypatybė nuo kurios priklauso efektyvus judesių išmokimas ir atlikimas. Būtent per koordinacijos ir vikrumo judesių prizmę karatė vadovaujasi tik karatė sporte pasižyminčiais karatė principais ir treniruojamasi būtent akcentuojant visų atskirų kūno dalių bendrą veiklą reikiamu metu laike. Koordinacijos ir vikrumo suderinamumas bei kitų fizinių gebėjimų darna lemia karatekų meistriškumą. Koordinacija dažniausiai lavinama per praktiką ir atliekant judesius, šiuo atveju karatė technikos elementus sąmoningai, tiek lėtai, tiek dinamiškai. Karatė savo technikos gausumu ir tikslumu galima prilyginti gimnastikai, kur reikalaujamas ir vertinamas kiekvienas tobulai atliktas judesys Lankstumas karatė sporte Lankstumas yra neatsiejama fizinė ypatybė karatė sporte. Ilgos žemos stovėsenos, aukšti kojų smūgiai, achilo kulno ir dubens amplitudžių lankstumas yra pagrindiniai ir pridėtiniai veiksniai lemiantys karatė technikos judėjimo ir greičio efektyvumą. Sporto terminų žodyne (2002) rašome, kad lankstumas tai morfologiniai judėjimo aparato ypatumai, pasireiškiantys atskirų jo grandžių paslankumu vien nuo kitos atžvilgiu. Tai fizinė ypatybė gebėjimas daryti kuo didesnės amplitudės judesius valdomo judesio amplitude sąnaryje.

15 15 Lankstumo suvokimas ir treniravimo metodika gali būti skirtingą, tačiau principai išlieka tie patys tikslas pasiekti kuo didesnį sąnarių paslankumą. Pasak J. Skernevičiaus (1997) lankstumas skirstomas į aktyvųjį ir pasyvųjį. Aktyvusis lankstumas - tai tokios judesio amplitudės, kurios pasiekiamos savo kūno raumenų pastangomis raumenims aktyviai dirbant. Pasyvusis lankstumas kai atliekamas judesys arba išlaikoma tam tikra kūno dalių padėtis veikiant išorinėms jėgoms, kūno raumenys atpalaiduoti, pasiduoda tempimui. Žinant, kas yra lankstumas ir kaip jį lavinti tinka įvairiausios metodikos ir priemonės. Lankstumą lemiantys veiksniai: sąnario struktūra, raiščių tamprumas, raumenų ilgis ir tamprumas, sausgyslių tamprumas. P. Giles. (2010) rašo apie lankstumo metodikas ir jo svarbą tobulinant kojų techniką Yoko-gerikekomi. Jo siūlomi specifiniai tempimo pratimai tinka visoms kojų technikų tobulinimui. P. Giles (2010) rekomenduoja tokių raumenų tempimus prieš tobulinant kojų techniką: 1 - kelių tempimas; 2 - kvadricepsų tempimas; 3 - sėdmenų tempimas; 4 - užpakalinis šlaunies raumenų tempimas; 5 - pilvo preso tempimas; 6 - kirkšnies tempimas; 7 - blauzdos tempimas; 8 - achilo kulno tempimas; 9 - apatinės nugaros tempimas; 10 - juosmens tempimas. K. Witte ir kt. (2010) rašo apie Mae-geri kojų smūgio specifiškumą ir tyrimo metu tam tikru prietaisu fiksavo smūgio metu sąnarių paslankumo laipsnį: klubų, kelių, nugaros. Lankstumo lavinimą reiktų pradėti atlikus gerą pramankštą, gerai įšildyti raumenis tai pagerina lankstumą proc. (De Vries, Housh, 1994). Reiktų žinoti, kad aktyvusis lankstumas vystosi kartus lėčiau už pasyvųjį, ypač lėtai vystosi klubų sąnarių ir stuburo lankstumas (Blahink, 2004). Gerai paruošti audiniai išlaiko lankstumą val., toliau lankstumas mažėja, tenka kartoti lankstumo pratimus. Lankstumui palaikyti pakanka pratimus atlikti 3-4 kartus per savaitę. Tačiau nutraukus tokią veiklą gana greitai lankstumas suprastėja (Frederic, Frederick, 2006) Tik po to, kai pasirodo pirmas prakaitas, galima atlikti plačios amplitudės tempimo pratimus (De Vries, Housh, 1994). Statiniai tempimo pratimai yra efektyviausi, o jų atlikimo trukmė sec.

16 16 Karatė sportui lankstumas labai svarbus. Lankstumas leidžia greičiau išmokti sportinių judesių, geriau koordinuoti jų atlikimą, mažiau išnaudoti energijos. (Vilkas, 1995). Kiekviena sporto šaka turi specifinius lankstumo reikalavimus. Karate sporte spyriai galvos link, stovėsenos ir greiti lankstūs kojų judesiai reikalauja didelio klubų, kelių ir sąnarių elastingumo bei paslankumo (Karamitsos, Pjecic, 1998). Apibendrinant lankstumas suteikia judesių laisvę ir įvairumą, o mokslininko H. Chaabène ir kt. (2012) tyrimas parodė, kad karatekų klubų bei kelio sąnarių lankstumas yra geresnis nei nesportuojančių asmenų. Panašų tyrimą buvo atlikęs mokslininkas M. Probst ir kt. (2007), kuris nustatė, kad jo tyrime dalyvavusių karatekų jėga ir kelių lankstumas atitinką specifinę sporto adaptaciją ir yra didesnė už nesportuojančius. Lankstumo pratimai gerina medžiagų apykaitą audiniuose, greitina atsitatymo procesus, mažina traumų tikimybę, o taip pat gerina kremzlinio audinio elastingumą, mažina kalkėjimo procesus. Raumenų tempimas skatina raumenų tūrio didėjimą ir didina raumenų jėgą. Fukugo rungties didelio meistriškumo karatekoms kata dalyje reikia žemų stovėsenų ir didelio dubens paslankumo, o kumite dalyje reikia dubens paslankumo, kad gebėtų kovoje naudoti įvairias kojų technikas galvos aukštyje Jėga karatė sporte Kaip ir kiekvienoje sporto šakoje greitis, galia, ištvermė siejama su raumeniu, o raumuo savo ruoštu siejamas su bendru žodžiu - jėga. Karate sportas be jėgos neįsivaizduojamas, todėl karate atletas turi turėti puikiai išlavintą raumenyną, o kūno sudėjimas dažniausiai yra mezomorfiis ir ektomorfinis (Chaabène H. ir kt., 2012). Kiekvieno žmogaus judesys yra realizuojamas judamojo aparato dėka, kurį sudaro raumenys ir griaučiai. Raumenų ir griaučių anatominės struktūros dėka kiekvienas individas skirtingai išvysto judėjimo greitį ir tam tikrą jėgos laipsnį. Jėga apibrėžiama, kaip gebėjimas įveikti išorinį pasipriešinimą ar kovoti su juo (Skernevičius ir kt, 2011). M. Violan ir kt. (1997) rašo apie jėgos ir pusiausvyros efektyvumo padidėjimą taikant tempimo pratimus. M. Richardson (2005) knygoje Simply karate. Fitness. Self-defense. Strength apžvelgia tradiciškai naudojamas karatė technikas, principus, judėjimą, jėgos lavinimą ir naudą. Jėgos lavinimas karatė sporte ugdomas atliekant įvairiausius atsispaudimus, atsilenkimus bei pritupimus. Ž. Kostovski, G. Georgiev (2009) rašo rekomendacijas apie sprogstamosios jėgos lavinimą staigiais sprinto bėgimo pratimais su 12 metų karatekais. R. Marchini, L. Fong (1974) knygoje aprašo karatė jėgos lavinimo pratimus sunkiaisias svoriais, apžvelgia kokias raumenų grupes bei kaip, kada reikia jas stiprinti

17 17 ruošiantis varžyboms, yra net pateikta treniruočių programa su paaiškinimais apie tam tikro raumens lavinimą bei jo teikiamą naudą. Jėga yra viena labiausiai dominuojančių fizinių ypatybių koviniame sporte. Ypač svarbus yra jėgos greitumas, kurį galime įvardinti kaip galingumą. Sportininko raumenynas kovoje nuolat pulsuoja ir patiria įvairias statines apkrovas su staigiais, stipriais raumenų įsitempimais atliekant metimus, smūgius ar kitus veiksmus. Karatė sporte dominuoja daug įvairių judesių. Kichon e, kata ir kumite dominuoja dinaminiai ir statiniai judesiai. Jėga pagal darbo pobūdį skirstoma į dinaminę ir statinę: Dinaminė jėga tai toks raumenų darbas, kai jie įsitempdami trumpėja arba ilgėja. Įsitempdami ir nugalėdami išorinį pasipriešinimą, raumenys trumpėja, o įsitempdami ir pasiruošdami išoriniam pasipriešinimui ilgėja. Gerai išmokti lėtai judesiai gali būti toliau tobulinami dinamiškai, kas padeda įtvirtinti judesių seką ir priešingai, blogai išmoktas judesys lavinamas dinaminiu krūvių gali būti išmoktas netaisyklingas ir susiformuoti netinkamas technikos įgūdis, susidaryti netinkama judesių seka. Statinė jėga, kai raumenys įsitempia, bet jų ilgis nekinta, gali kisti įsitempimo laipsnis (Skernevičius, 1997). Raumenų įsitempimas sukeliamas sąmoningai, veikiant fiksuotą (tvirtą) objektą, pavyzdžiui, spaudžiant sieną. Raumenų ilgis ir sąnario kampas nesikeičia. Karatė sporte labai svarbus laikas. Tinkamu laiku atlikta technika dažniausiai atneša pergalę. Išskiriamos šios pagrindinės jėgos formos: maksimalioji, greitumo ir ištvermės. Tačiau maksimali jėga karatė sportininkams didelės įtakos neturi, nebent smulkaus sudėjimo karatekai kovojant su už jį stambesniu priešininku, kai bus daromas pakirtimas. Tačiau tokios jėgos lavinimas gali net sulėtinti sportininką. Greitumo jėga tai jėga, kuria greitai susitraukinėjant raumenims įveikiamas pasipriešinimas. Ji dar skirstoma į staigiąją (sprogstamąją) ir statinę (Karoblis, 1999). Sprogstamoji jėga pasireiškia tada, kai nugalime nesiekiantį maksimalų didžių pasipriešinimą esant maksimaliam pagreičiui (Jasiūnas, 1985). Sprogstamoji jėga yra labai svarbi karatė sporte (Chaabène ir kt. 2012). Pagrindinis šios jėgos požymis greitas jos išvystymas nuo nulio iki maksimalaus dydžio. Nuo jos išsivystymo lygio priklauso šuolių, trumpų nuotolių bėgimo, žaidimų, dvikovių sporto šakų varžybų veiklos rezultatai (Vilkas, 1995). H. Chaabène ir kt. (2012) praneša, kad karatė veiksmai remiasi jėga, kuri reikalauja nedidelių krūvių, tačiau karatė veiksmų efektyvumą lemia sprogstamoji jėga, tiek viršutinių tiek apatinių kūno dalių. Reiktų pažymėti, kad varžybinės veiklos rezultatams turi įtakos ir antropometriniai sportininko individualūs duomenys: kaip rankų ilgis, pėdų ilgis, plotas, sausgyslių atstumai tarp raumens ir kaulų. Karate sporte staigus, žaibiškas stiprus judesys būtinas. Greitumo jėga priklauso nuo raumens sandaros

18 18 ir cheminės sudėties, energetinių medžiagų, psichomotorinės reakcijos laiko, raumenų susitraukimo greičio, koordinacijos galimybių. Apibendrinant galime sakyti, kad jėga glaudžiai siejasi su greičiu ir išvėrme, todėl jėgos lavinimas turėtų būti visapusiškas. Karate atletui svarbus labiau greitis, staigumas, todėl maksimalios jėgos lavinimas nėra patariamas, nes tai gali padidinti raumenų masę ir taip sumažinti judesio greitį ar suvaržytį judesį. Karatė sporte jėgos ugdymas nėra dominuojantis akcentas, tačiau jėga lavinama naudojant varžybų ir specialius pratimus, nes bendrojo lavinimo jėgos pratimai dažnai taikomi tų sporto šakų treniruotėse, kur reikalingas didžiulis jėgos treniruočių kiekis Ištvermė karatė sporte Ištvermė karatė sporte kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje yra labai svarbi. Ji labai dažnai nulemia sportininko rezultatus, darbingumą, pajėgumą. J. Skernevičius (1997) rašo: ištvermė tai žmogaus atsparumas įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams: deguonies trūkumui, karščiui, skausmui, fiziniams krūviams, didžiuliams emociniams dirgikliams ir kt. Karatė sporte ištvermės lavinimas yra toks pats svarbus kaip ir kitose sporto šakose, nes net ir trumpai bet intensyviai dirbant reikia išlaikyti judesių kokybiškumą ir energingumą. J. Bussweiler, U. Hartmann (2012) nagrinėjo kata rungtyje karatekų vyrų, kurių amžius 29 ± 8 energetiką karatė kata (Heian Nidan, Shotokan stiliuje), kurios trukmė apie 30 s. Šio tyrimo metu buvo nustatyta, kad atliekant Heian Nidan katą vidutiniškai 52 % energijos buvo pagaminta anaerobinio alaktatinio metabolizmo metu, 25 % anaerobinio laktatinio ir 23 % aerobiniu metabilizmu. Visos energijos poreikis atliekant vieną kartą katą ir antrą kartą buvo maždaug 61 ir 99 kj. M. P. Francescato ir kt. (1995) rašo apie energijos sąnaudas ir energijos šaltinius karate sporte. Jie nustatė, kad s karatė po kombinuotos technikos darbo energija buvo gaminama anaerobiniu alaktatinu budu. R. Beneke ir kt. (2004) rašo apie energetiką karatė kumite rungtyje. Mokslininkai nustatė, kad šioje kumite dominuoja aerobinis, anaerobinis alaktatinis ir anaerobinis laktatinis energijos gamybos būdai, kurie sudaro atitinkamai 77.8, 16.0 ir 6.2 proc. Rezultatai parodė, kad karatė sporte pas karate atletus vyksta didelis medžiagų apykaitos metabolizmas. Tyrimu nustatyta, kad nepaisant to, kad kumite rungtyje dominuoja aciklinės krypties aktyvūs judesiai, tačiau aerobinis metabolizmas yra dominuojantis enegijos šaltinis, o anaerobiniai energijos gamybos būdai kaip pridėtiniai energijos

19 19 vienetai, daugiausia fosfatai. Д. Ярошенко, М. Терзи (2011) rašo apie apie ištvermės didinimą karatė sporte pasinaudojant nauja technika - Chatcha-choi. Mokslininkas H. Chaabène ir kt, (2012) rašo, kad aerobinis pajėgumas vaidina lemiamą vaidmenį karatė sporte. Aerobinis pajėgumas mažina ir atitolina nuovargį ir užtikrina atsigavimą kovos metu, kai yra suteikiama galimybė atsikvėpti ir taip pat padeda atsigauti ilgesnio poilsio metu. Nagrinėjant atskiras karatė treniruotės struktūros dalis, o kiekvieną dalį padalintume į vieną rungtį: kata, kichon ar kumite, galime pastebėti, kad kiekviena rungtis turi savo skirtingą laiko darbo intervalą. Pavyzdžiui, kumite trunka apie 3 4 min, kata nuo s, kichon as iki kelių minučių su 1-3 sec poilsiu po judesio atlikimo. Karate sportininkui reikia laikyti ir karatė egzaminus, kur visas karatė treniruočių dalis jam reikia atlikti su maksimaliomis pastangomis ir tarp šių dalių yra tik vos kelios minutės poilsio. Sportininkas akivaizdžiai nespėja pilnai atsigauti prieš pradėdamas kitą egzamino dalį. Todėl visą laiką karateka turi judėti nuolatos. Kumite 3 min kovos bėgyje karateka turi dirbti greitai, stipriai, koordinuotai. Ištvermė svarbi ir FUKU-GO rungtyje, kur sportininkai po 3 min kovos atsigavimui turi vos minutę ir pradeda varžytis kata KITEI dalyje, kuri trunka apie 80 s. Karatė treniruočių struktūra sufleruoja, kokia ištvermė sportininkams reikalinga ruošiantis varžyboms arba egzaminams. Karatė sporte atliekamas darbas yra kintamo intensyvumo, todėl reiktų lavinti ištvermę kartotiniu arba intervaliniu metodu, atliekant šiai sporto šakai būdingus specifinius pratimus. Energijos gamybos metabozimo reiktų didinti aerobiniais, anaerobiniais alaktatiniais bei anaerobiniais laktatiniais krūviais Greitumas karatė sporte Greitumas tai žmogaus fizinė ypatybė atlikti judesius, veiksmus tam tikromis sąlygomis per trumpiausią laiką (Sporto terminų žodynas, 2002). J. Skernevičius (1997) teigia, kad greitumas tai žmogaus fizinė ypatybė, sugebėjimas greitai atlikti atskirų kūno dalių (po tam tikro signalo arba valios pastangomis) judesį ar jų kompleksą, greitai pernešti visą kūno masę iš vienos vietos į kitą, išvystyti didelį kūno masės judėjimo greitį per trumpą laiką. Karatė sporte greitumas vaidina labai svarbų vaidmenį. Kiekvienas karatė judesys turi būti atliktas tinkamu laiku, ypač, kumite rungtyje. Karatė sportininkų reakcija į priešininko judesį ir veiksmus turi būti žaibiška. Karateka turi vadovautis mintimi: Aš atakuoju bet pasiruošęs ir gintis, aš ginuosi, bet esu pasiruošęs atakuoti. ( I attack-i am ready to defend myself; I defend-i amready to

20 20 attack. Taip pat yra atliktas tyrimas, kuris atskleidė, kad reakcijos laikas tarp aukšto meistriškumo karatekų ir naujokų karatekų yra geresnis (Chaabène ir kt. 2012). Todėl čia labai svarbi atletų reakcija ir sprogstamoji jėga. Smūgiai ir judėjimas turi būti staigūs ir greiti. G. Ravier, ir kt. (2004) nagrinėjo velogometro 10 s ir šuolio į aukštį testų ryšius su karatekais. Jie nustatė, kad velogometro ir šuolių į aukštį testai yra pakankamai imformatyvūs tyriant karatekų greitumo jėgą ir šiuos duomenis galima sieti su kovoje vykstančiomis situacijomis iš puolančiojo ir besiginančiojo atletų padėčių. Jie taip pažymėjo, kad sprogstamoji jėga labai svarbi puolančiajam atletui kas nulemia ir greitumą. Iš fiziologinės pusės greitumas pasireiškia per šias formas: psichomotorinės reakcijos laikas receptoriaus padirginimas; nervinių impulsų tekėjimo greitis nuo receptoriaus iki smegenų sensorinės zonos; impulsų priėmimas ir perdavimas į motorinę zoną; impulsų kelias iš sensorinės zonos į motorinę; impulsų priėmimas motorinėje zonoje ir jų siuntimas į raumenis; impulsų kelias motoriniais nervais iki raumenų; impulsų priėmimas raumenyje; mechaninės energijos gynyba raumenyje ir raumenų susitraukimo pradžia; raumenų susitraukimo greitis Raumenų kompozicija, t.y. greitai susitraukiančiųjų skaidulų kiekis; ATP ir KP kiekis raumenyse; anaerobinių alaktatinių reakcijų fermentų kiekis ir aktyvumas; nervinių impulsų, siunčiamu į raumens stiprumas ir dažnis; tarp raumeninė koordinacija; vidinės raumens koordinacija; raumens elastinės savybės; tempimo reflekso panaudojimas; judesių dažnis CNS paslankumas; nervinių impulsų tekėjimo greitis; raumenų kompozicija; tarp raumeninė koordinacija; vidinė raumenų koordinacija; raumenų sugebėjimas priimti nervinius padirginimus; mechaninės energijos gamybos raumenyje greitis. Karatė sporte greitumas treniruojamas atsižvelgiant į žmogaus anatominę struktūrą. Karatė treniruotėse greitumas skatinamas garsu, nes treneris nuolatos energingai, garsiai skaičiuoja palaikydamas tempą, o sportininkai reaguoja ir atlieka judesius į skaičių, taip sužadindami nervinių impulsų greitį, ko pasekoje susitraukia greičiau raumenis ir įvyksta judesys. V. Jasiūnas (1985) dvikovės sporto šakose išskiria dar vieną specifinę greitumo pasireiškimo formą - stabdymo greitį: kada keičiasi situacija ir reikia labai greitai sustoti ir pradėti judėti kita kryptimi. Pradedant sportuoti karatė greitas judesių atlikimas pradedamas tada, kada sportininkas jau tiksliai ir gerai išmokęs atlikti technikos elementą lėtai. C. Layton (1993) nagrinėjo sportininkų reakcijos laiko ir judesio laiko bei amžiaus koreliaciją atliekant du smūgius rankomis ir du smūgius kojomis. Šio tyrimo metu nebuvo rasta reikšmingo

21 21 skirtumo tarp jaunų karatekų ir vidutinio amžiaus karatekų. Toks tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad Šotokan karatė karatekos palaiko savo greitumo lygį technikos dėka. Apibendrinant karatė sportininkų fizinius gebėjimus galime pastebėti, kad karatė technika yra įvairi, todėl visų mūsų išvardintų fizinių ypatybių kompleksas: lankstumas, koordinacija, ištvermė, jėga ir greitumas yra be galo svarbūs karatė sportininkui. Ši fizinių ypatybių visuma turi būti treniruojama kryptingai ir sistemingai pradedant nuo lėtai išmokstamų technikos elementų ir palaipsniui prijungiat greitį ir jėgą. Jėgos lavinimas užima mažiausiai laiko karatė treniruotėje. Svarbiausios fizinių ypatybių treniravimo eiliškumas būtų toks: koordinacija, greitis, lankstumas, ištvėrmė, jėga BENDRAS FIZINIS RENGIMAS KARATĖ SPORTE Ф. Суслов (2002) rašo, kad dvikovėse sporto šakose, pradinės sportinės specializacijos etape, bendras fizinis rengimas (BFR) užima proc., specialusis fizinis rengimas (SFR) proc. Didėjant meistriškumui BFR dalis palaipsniui mažėja. BFR yra nukreiptas į harmoningą atskirų fizinių ypatybių (greitumo, ištvermės, lankstumo, vikrumo, pusiausvyros jėgos) ugdymą. BFR pratimai skirstomi į netiesioginio poveikio pratimus padedančius gerinti treniruotumą, stiprinti širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų veiklą ir tiesioginio poveikio pratimus savo judesių ir kitomis charakteristikomis artimus pasirinktai sporto šakai. BFR tikslas - pasiekti aukštą organizmo darbingumą, sustiprinti silpnąsias organizmo vietas. BFR paprastai yra treniruojamas įvairiais žaidymais, jėgos svarmenų treniruokliais ar ištvermės sporto prizmes. A. Mohamed ir kt. (2012) rašo apie edukacinę treniravimosi programą paaugliams, kurios tikslas tobulinti fizines ir protines ypatybes bei techniką, o įgūdžius ir pasiektą rezultatą perkelti į katą bei kumitę treniruočių struktūros dalis, kur motorinės savybės bus adaptuotos efektyviai. Šių mokslininkų sukurtą bendrojo fizinio parengtumo programa po tyrimo parodė savo efektyvumą, kuris padidėjo beveik 20 proc. BFR krūviai turi būti racionaliai dozuojami. P. Karoblis (2003) išskiria tris pulso dažnio kritinius dydžius, turinčius didelę reikšmę dozuojant treniruotės krūvį: kai pulsas 130 k./min. atitinka treniruotės krūvį, reikalingą norint veiksmingai didinti funkcinių sistemų gebėjimą pernešti deguonį; kai pulso dažnis k./min. Toks pulso dažnis atitinka anaerobinį medžiagų apykaitos slenkstį; kai pulso dažnis k./m. jį sukelia stipri emocinė įtampa ir didelis fizinis krūvis. Tai rodo per didelį krūvį.

22 22 Norint tinkamai dozuoti treniravimo krūvius ir stebėti sportininko reakciją į patiriamus fizinius krūvius reiktų naudoti specialias priemones. Vienas objektyvensių treniruotės krūvių poveikį rodantis prietaisas yra pulsometras. Jis skaičiuoja pulsą kurio metu nustatomas širdies susitraukimų dažnis po krūvio ir stebimas atsistatymas po jo. Tai puikus pagalbininkas dozuojant ir stebint fizinius krūvius, kurie veikia sportininką. BFR B. Платонов (1988) aiškina, kaip rengimąsi, orientuotą ir sukurtą specialiu pagrindu, kuris būtinas didelių apimčių krūviams, nukreiptiems į specialųjį fizinių ypatybių ugdymą. Apibendrinant karatė sporte BFR yra labiau ugdomas per SFR. BFR realiai užima vos 10 proc. treniruotės laiko (karatė sporto stovyklose proc), o kartais net ir neskiriama tam laiko. Vis tik BFR yra kaip pridėtinė vertė, kuri padeda pasiekti didelį organizmo darbingumą ir sustiprinti silpnąsias organizmo vietas, o sportininkui kontroliuoti matuojamas pulsas po krūvio ir stebimas atsistatymas po jo. Sportininkų BFR didinamas didinant palaipsniui treniravimosi intensyvumą. Tai galima padaryti žaidimais, bėgimu, plaukimu ir kaitaliojant intensyvumą, tačiau karatė sporte BFR ir SFR yra vienas greta kito, o treniravimo specifiškumas specifinių fiziologinių ypatybių tobulėjimas realizuojamas per technikos ir intensyvumo supratimą SPECIALUSIS FIZINIS RENGIMAS KARATĖ SPORTE Karatė sporte SFR yra realizuojamas per karatė technikas ir intensyvumo prizmę. Kadangi karatę treniruotės struktūrą sudaro kata, kichon as ir kumite, todėl šių treniruočių metu skiriasi technikos ir intensyvumas. SFR vaidina labai svarbų vaidmenį kovoje. Sportininkas kovodamas pasirenka labai įvairią, sau parankią techniką ir taktiką (atakų įvairovė bei judėjimo kryptis, greitį), ko pasekoje yra naudojama energija. Todėl rengiant karatė atletą reikia teisingai parinkti treniruotes: jų krūvį, svarbesnių fizinių ypatybių lavinimą, numatyti kovos taktiką ir pan. Sporto rezultatų augimui reikalingas nuoseklus organizmo funkcinių sistemų pajėgumo ir fizinio darbingumo didėjimas. Tam pasiekti reikalingas teisingas treniruočių organizavimo procesas, sportininkų funkcinių sistemų ir fizinio pajėgumo rodiklių registravimas, jų analizavimas ir tolesnis treniruočių proceso nukreipimas teisinga kryptimi (Balčiūnas, 2011). Specialusis fizinis rengimas (SFR) tai procesas ugdantis fizines savybes, specifiškas sporto šakai ir artimas varžybiniai veiklai. C. Иванов Катанский (2003) pažymi, kad didelio meistriškumo sportininkų treniruočių apimtyje 70 proc. ir daugiau turėtų sudaryti specialus fizinis rengimas.