PARENGTA LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO LIETUVOS APELIACINIO TEISMO TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Transcription

1 2017 m. balandis 1

2 PARENGTA LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO IR LIETUVOS APELIACINIO TEISMO TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais. Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu. 2

3 TURINYS BAUDŽIAMOJI TEISĖ m. balandžio 5 d. sprendimas Massimo Orsi ir Luciano Baldetti Tribunale di Santa Maria Capua Vetere (C-217/15 ir C-350/15)... 4 VIEŠIEJI PIRKIMAI m. balandžio 5 d. sprendimas UAB Brota (C-298/15) m. balandžio 5 d. sprendimas Marina del Mediterráneo SL ir kt. (C-391/15)... 7 DARBUOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA m. balandžio 6 d. sprendimas Unionen (C-336/15) m. balandžio 27 d. sprendimas Asklepios Kliniken Langen-Seligenstadt GmbH (C-680/15) ir Asklepios Dienstleistungsgesellschaft mbh (C-681/15)... 9 NEDISKRIMINAVIMO PRINCIPO TAIKYMAS m. balandžio 6 d. sprendimas Jyske Finans A / S (C-668/15) AUTORIŲ TEISIŲ APSAUGA m. balandžio 26 d. sprendimas Stichting Brein (C-527/15)

4 BAUDŽIAMOJI TEISĖ 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas Massimo Orsi ir Luciano Baldetti Tribunale di Santa Maria Capua Vetere (C-217/15 ir C-350/15) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Apmokestinimas Pridėtinės vertės mokestis Direktyva 2006/112/EB 2 ir 273 straipsniai Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta administracinė ir baudžiamoji sankcijos už tas pačias veikas, susijusias su nesumokėtu pridėtinės vertės mokesčiu Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija 50 straipsnis Non bis in idem principas Kaltinamojo arba asmens, kuriam paskirta sankcija, tapatumas Nebuvimas Nustatyta, kad M. Orsi buvo S. A. COM Servizi Ambiente e Commercio Srl teisinis atstovas, o L. Baldetti Evoluzione Maglia Srl teisinis atstovas. Abiem asmenims iškeltos bylos nacionaliniame teisme dėl nusikaltimų, nurodytų Įstatyminio dekreto Nr. 74/ ter straipsnyje, nes jie, kaip šių bendrovių teisiniai atstovai, per įstatyme nustatytus terminus nesumokėjo PVM, mokėtino remiantis metine deklaracija už pagrindinėse bylose nagrinėjamus mokestinius laikotarpius. Nesumokėto PVM suma kiekvienu atveju buvo daugiau negu milijonas eurų. Iki šių baudžiamųjų procesų mokesčių inspekcija priėmė sprendimą, jame ne tik nurodė padengti su pagrindinėse bylose nagrinėjamomis PVM sumomis susijusią mokestinę skolą, bet ir paskyrė COM Servizi Ambiente e Commercio ir Evoluzione Maglia 30 proc. PVM dydžio baudą. Sudarius susitarimą dėl šių padengimo priemonių, jos nebuvo užginčytos ir tapo galutinės. Prejudiciniu klausimu baudžiamąsias bylas nagrinėjantis nacionalinis teismas klausė, ar, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau EŽTK) protokolo Nr. 7 4 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau Chartija) 50 straipsnį, Įstatyminio dekreto Nr. 74/ ter straipsnio nuostata atitinka Sąjungos teisę, kiek pagal ją leidžiama baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenį, dėl kurio už tą pačią veiką (PVM nesumokėjimą) valstybės mokesčių inspekcija jau priėmė < > galutinį sprendimą nurodant padengti mokestinę skolą ir kuriam skyrė administracinę baudą. Teisingumo Teismas nurodė, kad, norint taikyti Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintą non bis in idem principą, visų pirma reikalaujama, kad asmuo, kuriam taikomos sankcijos ar kuriam keliama baudžiamoji byla, turi būti tas pats. Pagrindinėse bylose nagrinėjamos mokestinės sankcijos buvo paskirtos dviem bendrovėms, turinčioms juridinio asmens statusą, t. y. S.A. COM Servizi Ambiente e Commercio ir Evoluzione Maglia, o pagrindinės baudžiamosios bylos iškeltos M. Orsi ir L. Baldetti, kurie yra fiziniai asmenys. Teisingumo Teismas nustatė, kad M. Orsi ir L. Baldetti iškeltos baudžiamosios bylos už veikas, kurias jie atliko kaip bendrovių, kurioms paskirtos mokestinės sankcijos, teisiniai atstovai. Remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, kadangi šios Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinta teisė, atitinkanti nustatytąją EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, reikia preziumuoti, kad aiškinant Chartijos 50 straipsnį, garantuojamas toks pats kaip EŽTK užtikrinamas apsaugos lygis. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją mokestinių ir baudžiamųjų sankcijų skyrimas nėra EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnio pažeidimas, jei nagrinėjamos sankcijos susijusios su teisiškai atskirais fiziniais arba juridiniais asmenimis (2014 m. gegužės 20 d. EŽTT sprendimas Pirttimäki prieš Suomiją, 51 punktas). Kadangi sąlyga, pagal kurią sankcijos turi būti taikomos ar baudžiamoji byla turi būti keliama tam pačiam asmeniui, neįvykdyta, kalbant apie pagrindinėse bylose nagrinėjamus procesus, nereikia nagrinėti kitų Chartijos 50 straipsnio taikymo sąlygų. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Chartijos 50 straipsnis turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis nacionalinės teisės akto, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėse bylose, pagal kurį leidžiama vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už nesumokėtą PVM po to, kai už tas pačias veikas paskirta galutinė mokestinė sankcija, jeigu ši sankcija paskirta juridinio asmens statusą turinčiai bendrovei, o baudžiamoji byla iškelta fiziniam asmeniui. 4

5 Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu clang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid= VIEŠIEJI PIRKIMAI 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas UAB Brota (C-298/15) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Viešieji pirkimai Direktyva 2004/17/EB Sutartis, kurios vertė nesiekia šioje direktyvoje numatytos ribos SESV 49 ir 56 straipsniai Subrangovų pasitelkimo ribojimas Bendro pasiūlymo pateikimas Dalyvių profesinis pajėgumas Konkurso sąlygų keitimas Nustatyta, kad 2014 m. balandžio 2 d. VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija paskelbė skelbimą apie organizuojamą atvirą konkursą, ketindama sudaryti viešojo darbų pirkimo sutartį siekiant rekonstruoti uosto krantinę. Šis skelbimas apie pirkimą 2014 m. balandžio 5 d. buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. UAB Brota dalyvavo šios sutarties sudarymo procedūroje. Pagrindinėje byloje ginčijamų viešojo konkurso sąlygų 4.3 punkto pradinėje versijoje pakartotos Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl subrangos, be kita ko, jame buvo numatyta, kad jeigu bendrą pasiūlymą teikia tiekėjai pagal jungtinės veiklos sutartį, vadovaudamiesi šių konkurso sąlygų punktu, reikalavimus dėl profesinių pajėgumų, nurodytų konkurso sąlygų punkte, turėjo tenkinti arba visi tiekėjai kartu sudėjus, arba bent vienas jų. Nagrinėjant bylą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, kilo klausimas, ar su Sąjungos teise, ypač Direktyva 2004/17 dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (toliau Direktyva 2004/17), suderinama Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalis, į kurią daroma nuoroda pagrindinėje byloje ginčijamų konkurso sąlygų 4.3 punkte, atsižvelgiant į tai, kad minėtame straipsnyje draudžiama pasitelkti subrangovus darbams, kuriuos perkančioji organizacija kvalifikuoja kaip pagrindinius, vykdyti. Taip pat teismui kilo abejonių, ar, atsižvelgiant į šią direktyvą, yra teisėtas šis patikslintas 4.3 punktas tiek, kiek jame reikalaujama, kad jei keli tiekėjai pateikia bendrą pasiūlymą, kiekvieno iš jų įnašas tenkinant reikalavimus dėl profesinio pajėgumo turi būti proporcingas jo realiai vykdytinų darbų laimėjus konkursą mastui. Be to, nacionalinis teismas klausė, ar uosto direkcija galėjo keisti šio punkto pradinę versiją jau paskelbus skelbimą apie pirkimą ir nepažeisti minėtos direktyvos, ypač vienodo požiūrio principo ir iš jo kylančios skaidrumo pareigos. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostata nepatenka į Direktyvos 2004/17 reguliavimo sritį, todėl atsižvelgė į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau SESV) pagrindines nuostatas ir bendruosius principus, įtvirtintus jos 49 ir 56 straipsniuose, taip pat į vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principus ir iš jų išplaukiančią skaidrumo pareigą, jei atitinkama pirkimo sutartis kelia aiškų tarptautinį susidomėjimą. Teisingumo Teismas nurodė, jog SESV 49 ir 56 straipsniai draudžia bet kokią nacionalinę priemonę, kuri net taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, draudžia, trukdo ar daro mažiau patrauklų naudojimąsi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas. Pasitelkiant subrangovus ir taip galimai skatinant smulkias ir vidutines įmones dalyvauti viešojo pirkimo sutarčių rinkoje, prisidedama prie tikslo užtikrinti Sąjungoje didesnę konkurenciją. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalis gali kitose valstybėse narėse įsisteigusiems ūkio subjektams užkirsti kelią ar trukdyti dalyvauti viešojo pirkimo sutarties, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, sudarymo procedūroje ar vykdant tokią sutartį dalyvavimą padaryti mažiau patrauklų, nes ji šiems subjektams sudaro kliūčių subrangos pagrindu pasitelkti trečiuosius asmenis visiems arba daliai darbų, perkančiojo subjekto kvalifikuojamų kaip pagrindiniai, atlikti, arba siūlyti savo paslaugas kaip 5

6 subrangovams šiai darbų daliai atlikti. Todėl minėta įstatymo nuostata riboja įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas. Tačiau Teisingumo Teismas nurodė, jog nustatytas ribojimas gali būti pateisinamas, jeigu juo siekiama teisėto bendrojo intereso tikslo ir jis atitinka proporcingumo principą, t. y. jis tinkamas šio tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Pažymėjo, jog nors neatmestina galimybė, kad toks tikslas gali pateisinti tam tikrus teisės pasitelkti subrangovus apribojimus, Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalis viršija tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti, nes ji apskritai draudžia pasinaudoti tokia teise darbams, perkančiosios organizacijos kvalifikuotiems kaip pagrindiniai, atlikti. Minėtas draudimas taikomas neatsižvelgiant į sutartyje apibrėžtą ekonominės veiklos sektorių, darbų pobūdį ir subrangovų kvalifikaciją. Be to, toks bendras draudimas nesuteikia perkančiajam subjektui galimybės įvertinti kiekvieną atvejį atskirai. Teisingumo Teismas konstatavo, kad SESV 49 ir 56 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalis, kurioje numatyta, kad jeigu viešojo darbų pirkimo sutarčiai vykdyti pasitelkiama subrangovų, pagrindinius darbus, kuriuos nustato perkančioji organizacija, privalo atlikti pats tiekėjas. Atsakydamas į klausimą, ar perkančiajam subjektui leidžiama jau paskelbus apie pirkimą keisti tam tikras pirkimo sąlygų nuostatas, pavyzdžiui, ginčijamojo viešojo konkurso sąlygų 4.3 punktą, jeigu ši organizacija dėl padarytų pakeitimų, apie kuriuos skelbta Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje, pratęsia pasiūlymų pateikimo terminą, pažymėjo, jog skaidrumo pareiga pirmiausia siekiama užkirsti kelią perkančiojo subjekto favoritizmui ir savivalei. Teisingumo Teismas išaiškino, jog perkantysis subjektas išimtiniais atvejais turi galimybę taisyti ar pildyti pirkimo sąlygų duomenis, kuriems tereikia paprasto paaiškinimo arba siekiant ištaisyti akivaizdžias redakcinio pobūdžio klaidas, jei apie šį pakeitimą informuojami visi dalyviai. Šis reikalavimas reiškia, pirma, kad atitinkami pakeitimai, nors ir svarbūs, neturi būti tokie esminiai, kad pritrauktų potencialių dalyvių, kurie, jei šių pakeitimų nebūtų padaryta, nebūtų galėję pateikti pasiūlymo. Be kita ko, taip galėtų būti, kai dėl pakeitimų pirkimo pobūdis iš esmės pasikeičia, palyginti su tuo, kas buvo nustatyta iš pradžių. Antra, apie šiuos pakeitimus turi būti tinkamai paskelbta, kad visi potencialūs pakankamai informuoti ir įprastai rūpestingi dalyviai galėtų su jais susipažinti tokiomis pačiomis sąlygomis ir tuo pačiu momentu. Trečia, šis reikalavimas taip pat reiškia, viena vertus, kad tie pakeitimai turi būti daromi prieš dalyviams pateikiant pasiūlymus, ir, kita vertus, šių pasiūlymų pateikimo terminą reikia pratęsti, jeigu jie yra svarbūs, taip pat, kad šio pratęsimo trukmė turi atitikti pakeitimų svarbą ir būti pakankama tam, kad suinteresuotieji ūkio subjektai galėtų atitinkamai pritaikyti savo pasiūlymus. Teisingumo Teismas konstatavo, jog nedraudžiama, kad perkantysis subjektas po skelbimo apie pirkimą paskelbimo pakeistų pirkimo sąlygų nuostatą, kurioje numatyti profesinių pajėgumų reikalavimai ir jų sumavimo tvarka, kaip, pavyzdžiui, minėtą 4.3 punktą, su sąlyga, pirma, kad padaryti pakeitimai nėra tokie esminiai, jog gali pritraukti potencialių dalyvių, kurie, jei tų pakeitimų nebūtų padaryta, negalėtų pateikti pasiūlymo, antra, kad apie šiuos pakeitimus tinkamai paskelbta, ir, trečia, kad jie padaromi prieš dalyviams pateikiant pasiūlymus, šių pasiūlymų pateikimo terminas pratęsiamas, jeigu atitinkami pakeitimai svarbūs, ir pratęsimo trukmė yra pakankama tam, kad suinteresuotieji ūkio subjektai galėtų atitinkamai pritaikyti savo pasiūlymus, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Pagal Direktyvos 2004/17 nuostatas nedraudžiama, kad esant išimtinėms aplinkybėms naudojimasis šios direktyvos 54 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teise būtų ribojamas. Perkantysis subjektas pirkimo dokumentuose gali nurodyti išsamias taisykles, pagal kurias ūkio subjektui leidžiama remtis kitų subjektų pajėgumais, jeigu šios taisyklės susijusios su tos sutarties objektu ir tikslais ir yra jiems proporcingos. 6

7 Teisingumo Teismas konstatavo, jog Direktyvos 2004/17 54 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama pirkimo sąlygų nuostata, pavyzdžiui, kaip ginčijamo viešojo pirkimo pasiūlymo 4.3 punktas, kuriame tuo atveju, jeigu keli dalyviai pateikia bendrą pasiūlymą, reikalaujama, kad kiekvieno jų įnašas tenkinant taikytinus profesinio pajėgumo reikalavimus proporcingai atitiktų laimėjus konkursą jo realiai atliekamų darbų dalį. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid= m. balandžio 5 d. sprendimas Marina del Mediterráneo SL ir kt. (C-391/15) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Viešieji pirkimai Peržiūros procedūros Direktyva 89/665/EEB 1 straipsnio 1 dalis 2 straipsnio 1 dalis Perkančiosios organizacijos sprendimas, kuriuo ūkio subjektui leidžiama teikti pasiūlymą Pagal nacionalinę teisę neskundžiamas sprendimas Marina del Mediterráneo SL ir kt. kompetentingai administracinės valdžios institucijai pateikė skundą dėl viešojo pirkimo komisijos sprendimo leisti laikinajai įmonių grupei, sudarytai iš Nassir bin Abdullah and Sons SL, Puerto Deportivo de Marbella SA ir Ayuntamiento de Marbella (Marbeljos savivaldybė) (toliau antra laikinoji įmonių grupė), dalyvauti viešosios darbų koncesijos konkurse. Ieškinyje Marina del Mediterráneo ir kt. argumentavo, kad buvo pažeista tiek nacionalinė, tiek Sąjungos teisė dėl antros laikinosios įmonių grupės dalyvavimo konkurse, nes, pirma, Marbeljos savivaldybė yra viešosios valdžios institucija, kuri pagal nacionalinės teisės aktus nelaikoma rangovu ir kuri negali būti laikoma ūkio subjektu, neiškreipiant laisvos konkurencijos taisyklių ir konkurso dalyvių lygybės, ir, antra, ši laikinoji įmonių grupė neatitinka reikalaujamų ekonominio ir finansinio mokumo sąlygų, nes jos prisiimama finansinė rizika tenka šios savivaldybės biudžetui. Nacionaliniam teismui sprendžiant kilusį ginčą, kilo klausimas, ar, atsižvelgiant į lojalaus bendradarbiavimo ir direktyvos veiksmingumo principus, Direktyvos 89/665 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau Direktyva 89/665) 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nacionalinės teisės nuostatą (Įstatymo Nr. 30/2007 <...> 310 straipsnio 2 dalį) draudžiama taikyti tiek, kiek pagal ją neleidžiama pateikti specialiojo skundo viešųjų pirkimų srityje dėl perkančiosios organizacijos priimtų parengiamųjų aktų, kaip antai sprendimo neatmesti konkurso dalyvio, kuris, kaip teigiama, neatitinka nuostatų dėl techninio ir ekonominio mokumo pagrindimo, kurios numatytos nacionalinėje ir Sąjungos teisėje, kandidatūros. Teisingumo Teismas nurodė, jog minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalies tekste vartojamas žodžių junginys procedūrų <...> atžvilgiu leidžia manyti, jog visiems perkančiosios organizacijos sprendimams, kuriems taikomos iš Sąjungos teisės viešųjų pirkimų srityje išplaukiančios taisyklės ir kurie gali pažeisti šias taisykles, gali būti taikoma teisminė kontrolė, numatyta tos pačios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose. Taigi ši nuostata iš esmės susijusi su visais perkančiosios organizacijos sprendimais, neskiriant šių sprendimų pagal jų turinį ar priėmimo momentą. Šį platų perkančiosios organizacijos sprendimo aiškinimą patvirtina aplinkybė, kad Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies nuostatose nenumatyta jose nurodytų sprendimų pobūdžio ir turinio ribojimo. Be to, šios nuostatos siauras aiškinimas būtų nesuderinamas su šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įpareigojančiomis valstybes nares imtis tarpinių priemonių bet kurio sprendimo, kurį priėmė perkančiosios organizacijos, atžvilgiu. Todėl šiuo atveju sprendimas leisti dalyvauti viešo pirkimo konkurse yra sprendimas, kaip jis suprantamas pagal minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalį. 7

8 Teisingumo Teismas konstatavo, kad 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo, iš dalies pakeistos 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB, 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktai turi būti aiškinami taip, jog, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, jie draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias sprendimas leisti subjektui dalyvauti pirkimo konkurse, kuris, kaip tvirtinama, pažeidžia Sąjungos teisę ar ją perkeliančią nacionalinę teisę viešųjų pirkimų srityje, nenurodytas tarp perkančiosios organizacijos parengiamųjų aktų, dėl kurių galima pateikti atskirą skundą teisme. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid= DARBUOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA 2017 m. balandžio 6 d. sprendimas Unionen (C-336/15) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Socialinė politika Direktyva 2001/23/EB 3 straipsnis Darbuotojų teisių apsauga įmonių perdavimo atveju Kolektyvinės sutartys, taikomos perėmėjui ir perdavėjui Papildomas įspėjimo terminas atleistiems darbuotojams Atsižvelgimas į darbo stažą, įgytą dirbant pas perdavėją Darbuotojai BSA, JAH, JH ir BL yra Unionen nariai. BSA buvo įdarbintas Apoteket AB. JAH, JH ir BL buvo įdarbinti AstraZeneca AB, prieš ISS tampant jų darbdaviu po įmonių perdavimo. ISS atleido iš darbo BSA dėl ekonominių motyvų, įspėjusi apie tai prieš šešis mėnesius. Tuo metu, kai gavo pranešimą apie atleidimą iš darbo, BSA buvo 55 metų amžiaus. Jo stažas, įgytas Apoteket ir ISS, buvo didesnis nei 10 metų m. spalio 31 d. ISS taip pat dėl ekonominių motyvų atleido iš darbo kitus tris darbuotojus (JAH, JH ir BL), apie tai juos įspėjusi prieš šešis mėnesius; šis terminas vėliau buvo pratęstas penkiems mėnesiams. Jų atleidimo iš darbo dieną jie taip pat buvo 55 metų amžiaus ir kiekvienas iš jų turėjo didesnį nei 10 metų darbo stažą bendrovėje AstraZeneca AB, vėliau ISS. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nacionalinis teismas klausė Teisingumo Teismo, ar su Direktyva 2001/23 dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (toliau Direktyva 2001/23) suderinama tai, kad, praėjus vieneriems metams po įmonės perdavimo, taikant perėmėjo kolektyvinės sutarties nuostatą, pagal kurią tam tikros trukmės nepertraukiamas darbo pas vienintelį darbdavį stažas yra ilgesnio įspėjimo laikotarpio taikymo sąlyga, neatsižvelgiama į darbo stažą, įgytą dirbant pas perdavėją, bet remiantis identiška perdavėjui galiojusios kolektyvinės sutarties nuostata darbuotojai turėjo teisę, kad į tą darbo stažą būtų atsižvelgta. Aiškindamas Direktyvos 2001/23 3 straipsnio tikslą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad minėtos direktyvos tikslas yra ir užtikrinti tinkamą darbuotojų ir perėmėjo interesų pusiausvyrą. Perėmėjas privalo turėti galimybę atlikti savo veiklos tęstinumui būtinus pakeitimus ir pritaikymus. Pagal suformuotą Teisingumo Teismo praktiką atsižvelgti į darbuotojo darbo stažą, įgytą dirbant pas įmonės perdavėją, reikia apskaičiuojant ne tik darbuotojo teisę į darbo užmokestį, bet ir teisę į išmoką pasibaigus darbo sutarčiai. Nors ISS, kuri įmonių perdavimo laikotarpiu privalėjo laikytis kitos kolektyvinės sutarties, turėjo teisę pasibaigus vienų metų terminui dėl ekonominių motyvų taigi, dėl kitų motyvų, o ne dėl įmonių perdavimo nebetaikyti kolektyvinėje sutartyje, taikomoje perduotiems darbuotojams, numatytų darbo sąlygų, vis dėlto iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad perėmėjas atliko kokį nors darbo sąlygų pakeitimą jas pablogindamas perduotiems darbuotojams. 8

9 Todėl, kadangi pasibaigus vienų metų terminui jokių darbo sąlygų pakeitimų perėmėjas neatliko, o perdavėjui galiojančios kolektyvinės sutarties sąlygos suformuluotos taip pat kaip ir perėmėjui galiojančioje kolektyvinėje sutartyje, darbuotojams neturi būti taikomos mažiau palankios sąlygos, nei taikytos iki perdavimo. Teisingumo Teismas konstatavo, jog Direktyvos 2001/23 3 straipsnį pagal bylos aplinkybes reikia aiškinti taip, kad perėmėjas, atleisdamas iš darbo darbuotoją po daugiau nei vienerių metų po įmonės perdavimo, apskaičiuodamas šio darbuotojo darbo stažą, reikšmingą nustatant įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminą, į kurį pastarasis turi teisę, turi įtraukti minėto darbuotojo stažą, įgytą dirbant pas perdavėją. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid= m. balandžio 27 d. sprendimas Asklepios Kliniken Langen-Seligenstadt GmbH (C-680/15) ir Asklepios Dienstleistungsgesellschaft mbh (C-681/15) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Įmonės perdavimas Darbuotojų teisių apsauga Direktyva 2001/23/EB 3 straipsnis Darbo sutartis Valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos leidžiama nustatyti sąlygas, nukreipiančias į po perdavimo sudarytas kolektyvines darbo sutartis Galimybė remtis perleidėjo atžvilgiu Ginčas kilo dėl darbuotojų teisių apsaugos verslo perdavimo atveju. Nustatyta, jog darbuotojai dirbo Drejeicho-Langeno (Vokietija) ligoninėje. I. Felja nuo 1978 m. ten dirbo ūkio darbininkusodininku, o V. Graf nuo 1986 m. dirbo kaip pagalbinė darbuotoja. Po to, kai 1995 m. ši teritorinė vietos valdžios institucija perdavė ligoninę ribotos atsakomybės bendrovei (GmbH), įstaigos, kurioje dirbo darbuotojai, dalis 1997 m. buvo perduota KLS Facility Management GmbH (toliau KLS FM). Darbo sutartyse, sudarytose tarp darbuotojų ir KLS FM, kuri nepriklausė jokiai darbdavių sąjungai, dalyvavusiai derantis ir priimant kolektyvinę sutartį, buvo įtvirtinta dinamiška nukreipiančioji sąlyga, kuria patikslinama, kad jų darbo santykiams kaip ir prieš perdavimą bus taikoma Bundesmanteltarifvertrag für Arbeiter gemeindlicher Verwaltungen und Betriebe (federalinė kolektyvinė vietos administracijos ir įstaigų tarnautojų sutartis, toliau BMT-G II) ir ateityje ją papildysiančios, iš dalies keičiančios ar pakeičiančios kolektyvinės sutartys m. liepos 1 d. įstaigos, kurioje dirbo darbuotojai, dalis buvo perduota kitai šios grupės bendrovei Asklepios. Kaip ir KLS FM, Asklepios nebuvo darbdavių organizacijos narė, todėl nesaistoma nei BMT-G II, nei Tarifvertrag für den öffentlichen Dienst (kolektyvinė valstybės tarnautojų sutartis, toliau TVöD). Darbuotojai pareiškė ieškinį teisme ir prašė konstatuoti, kad pagal jų darbo sutartyse įtvirtintą dinamišką nukreipimo į BMT-G II nuostatas sąlygą, jų darbo santykiams taikomos ieškinio pareiškimo dieną galiojančios TVöD ir ją papildančių kolektyvinių sutarčių nuostatos, tarp jų ir kolektyvinės sutarties dėl vietos valdžios institucijų ir įstaigų darbuotojų, kuriems taikoma TVöD, perdavimo ir pereinamojo laikotarpio nuostatos. Nacionalinis teismas, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą byloje siekia sužinoti, ar Direktyvos 2001/23 dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (toliau Direktyva 2001/23) 3 straipsnį, siejamą su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad verslo perdavimo atveju teisių ir pareigų, kylančių perdavėjui iš darbo sutarties, išlaikymas taip pat taikomas sąlygai, dėl kurios susitarė perdavėjas ir darbuotojas, ir pagal kurią jų darbo santykius reguliuoja ne tik šio perdavimo dieną galiojusi kolektyvinė sutartis, bet ir po šio perdavimo 9

10 sudarytos ją papildančios, iš dalies keičiančios ar pakeičiančios sutartys, jeigu nacionalinėje teisėje perėmėjui numatytos galimybės tiek bendru sutarimu, tiek vienašališkai keisti sutartį. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad darbo sutartyje galima, įtvirtinant sutartines sąlygas, daryti nuorodą į kitus teisinius dokumentus, be kita ko, į kolektyvines darbo sutartis. Tokiomis sąlygomis gali būti daroma nuoroda, kaip yra statiškų nukreipiančiųjų sąlygų atveju, tik į teises ir pareigas, nustatytas įmonės perdavimo momentu galiojusioje kolektyvinėje sutartyje, arba, kaip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamų dinamiškų nukreipiančiųjų sąlygų atveju, taip pat į būsimus sutarties pakeitimus, lemiančius šių teisių ir pareigų pasikeitimą. Teisingumo Teismo išaiškinta, jog Direktyvos 77/187 kontekste statiškos sutarties sąlygos atveju nematyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė susaistyti perėmėją kitomis nuostatomis nei perdavimo metu galiojanti kolektyvinė sutartis, ir dėl to įpareigoti vėliau, taikant po perdavimo sudarytą naują kolektyvinę sutartį, pakeisti darbo sąlygas. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad Direktyva 77/187 tik siekiama išlaikyti perdavimo momentu galiojusias darbuotojų teises ir pareigas, o ne apsaugoti lūkesčius ir atitinkamai hipotetinę naudą, atsirandančius iš kolektyvinių sutarčių pokyčių ateityje. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Direktyvos 2001/23 3 straipsnis turi būti aiškinamas kaip neįpareigojantis dinamiškai taikyti statišką sąlygą, vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat priminė, kad sutarčiai būdingas valios autonomijos principas, pagal kurį šalys gali laisvai įsipareigoti viena kitos atžvilgiu. Taigi Direktyvos 2001/23 3 straipsnio negalima aiškinti taip, kad juo bet kuriuo atveju siekiama sudaryti kliūtis atsirasti dinamiškos sutarties sąlygos pasekmėms. Todėl jeigu perleidėjas ir darbuotojai laisvai susitarė dėl dinamiškos sutarties sąlygos ir ji galiojo perdavimo momentu, Direktyva 2001/23 ir, be kita ko, jos 3 straipsnis turi būti aiškinami kaip iš principo numatantys, kad ši iš darbo sutarties kylanti pareiga perduota perėmėjui. Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir, be kita ko, iš pačių prejudicinių klausimų teksto matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose perėmėjui numatytos galimybės tiek bendru sutarimu, tiek vienašališkai keisti perdavimo momentu galiojusias darbo sutarties sąlygas. Teisingumo Teismas konstatavo, jog 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 3 straipsnį, siejamą su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad verslo perdavimo atveju teisių ir pareigų, kylančių perdavėjui iš darbo sutarties, išlaikymas taip pat taikomas sąlygai, dėl kurios pagal šalių valios autonomijos principą susitarė perdavėjas ir darbuotojas, ir pagal kurią jų darbo santykius reguliuoja ne tik šio perdavimo dieną galiojusi kolektyvinė sutartis, bet ir po šio perdavimo sudarytos ją papildančios, iš dalies keičiančios ar pakeičiančios sutartys, jeigu nacionalinėje teisėje perėmėjui numatytos galimybės tiek bendru sutarimu, tiek vienašališkai keisti sutartį. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid= NEDISKRIMINAVIMO PRINCIPO TAIKYMAS 2017 m. balandžio 6 d. sprendimas Jyske Finans A / S (C-668/15) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Vienodas požiūris į asmenis neatsižvelgiant į jų rasę arba etninę kilmę Direktyva 2000/43/EB 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktai Kredito įstaiga, iš asmenų, prašančių išduoti paskolą automobiliui įsigyti ir kaip tapatybės įrodymą pateikiančių vairuotojo pažymėjimą su nurodyta gimimo šalimi, kuri nėra Europos Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė, reikalaujanti papildomo tapatybės įrodymo pateikiant paso ar leidimo gyventi kopiją 10

11 Byloje nustatyta, jog I. Huskic, gimęs Bosnijoje ir Hercegovinoje, nuo 1993 m. gyvena Danijoje ir 2000 m. gavo Danijos pilietybę. I. Huskic ir jo sugyventinė, Danijos pilietė, gimusi šioje valstybėje, iš automobilių pardavėjo nusipirko naudotą automobilį. Šio automobilio įsigijimas buvo iš dalies finansuotas iš paskolos, suteiktos Jyske Finans, automobilių finansavimo srityje besispecializuojančios kredito įstaigos. Kad būtų išnagrinėta paraiška paskolai, pardavėjas elektroniniu paštu persiuntė Jyske Finans paskolos prašytojų vardus ir pavardes, adresą, nacionalinius tapatybės numerius ir Danijoje išduotų vairuotojo pažymėjimų kopiją. Šiuose vairuotojo pažymėjimuose nebuvo nurodyta jų turėtojo pilietybės. Jyske Finans, remdamasi I. Huskic vairuotojo pažymėjime nurodyta informacija, nustatė, kad jis gimė Bosnijoje ir Hercegovinoje, ir pagal savo vidaus procedūros taisykles paprašė kaip papildomą I. Huskic tapatybės įrodymą pateikti jo paso arba leidimo gyventi kopiją. Tokio papildomo įrodymo nebuvo paprašyta iš I. Huskic sugyventinės, kuri, remiantis jos vairuotojos pažymėjime nurodyta informacija, gimė Danijoje. I. Huskic teigimu, toks Jyske Finans prašymas yra diskriminacinio pobūdžio. Byla nagrinėjančiam nacionaliniam teismui kilo klausimas, ar Direktyvos 2000/43, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (toliau Direktyva 2000/43), 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama kredito įstaigos praktika, kai klientui, kurio vairuotojo pažymėjime nurodyta kita gimimo šalis nei Sąjungos arba ELPA valstybė narė, taikomas papildomas tapatybės nustatymo reikalavimas pateikiant paso ar leidimo gyventi kopiją. Teisingumo Teismas nurodė, jog etninės kilmės sąvoka kildinama iš to, kad visuomenė susiskirsčiusi į grupes, kurias, be kita ko, sieja tautybė, religiniai įsitikinimai, kalba, kultūra ir tradicijos, taip pat gyvenimo būdas (2015 m. liepos 16 d. Sprendimas CHEZ Razpredelenie Bulgaria, C-83/14, EU:C:2015:480, 46 punktas). Nors gimimo šalis nėra paminėta šiame kriterijų sąraše, reikia pažymėti, kad prieš pateikiant šį sąrašą pavartotas žodis be kita ko, jame nurodytų elementų sąrašas nėra baigtinis, taigi neatmestina galimybė, kad jis gali apimti ir šį kriterijų. Tačiau, net jeigu taip būtų, reikia konstatuoti, jog šis kriterijus būtų tik vienas iš konkrečių veiksnių, kuriuo remiantis galima daryti išvadą, kad asmuo priklauso tam tikrai etninei grupei, bet jis jokiu būdu nebūtų lemiamas. Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog vien gimimo šalis negali pagrįsti bendrosios prezumpcijos dėl priklausymo tam tikrai etninei grupei, kad būtų galima nustatyti, jog egzistuoja tiesioginis ir neatsiejamas šių dviejų sąvokų ryšys. Todėl praktika, kai klientui, kurio vairuotojo pažymėjime nurodyta kita gimimo šalis nei Sąjungos arba ELPA valstybė narė, taikomas papildomas tapatybės nustatymo reikalavimas pateikiant paso ar leidimo gyventi kopiją, nereiškia, kad atitinkamam asmeniui taikomas skirtingas požiūris, tiesiogiai grindžiamas etnine kilme. Vertinant, ar tokia praktika reiškia netiesioginę diskriminaciją dėl etninės kilmės, reikia įvertinti, ar, atsižvelgiant į Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies a punktą, dėl šios praktikos, nors ir suformuluotos neutraliai, tam tikros rasės ar etninės kilmės asmenys patenka į tam tikru aspektu prastesnę padėtį nei kiti asmenys. Minėtoje nuostatoje vartojamas žodžių junginys prastesnė padėtis turi būti suprantamas taip, kad ypač tam tikros etninės kilmės asmenys dėl atitinkamos priemonės patenka į gerokai prastesnę padėtį. Sąvoka netiesioginė diskriminacija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punktą, taikoma, tik jeigu tariamai diskriminacinė priemonė turi tokį poveikį, kad nepalankios sąlygos susidaro konkrečios etninės kilmės asmenims. Remiantis tuo darytina išvada, jog negalima pritarti argumentui, kad taikant pagrindinėje byloje nagrinėjamą neutralų kriterijų, susijusį su gimimo šalimi, esančia už minėtų valstybių teritorijos ribų, labiau tikėtina, kad [tam tikros] etninės priklausomybės [kilmės] asmenims bus padarytas neigiamas poveikis, palyginti su kitais asmenimis. Todėl praktika, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, nereiškia, kad atitinkamam asmeniui taikomas skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas etnine kilme. 11

12 Teismas konstatavo, kad 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės [kilmės], 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama kredito įstaigos praktika, kai klientui, kurio vairuotojo pažymėjime nurodyta kita gimimo šalis nei Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė, taikomas papildomas tapatybės nustatymo reikalavimas pateikiant paso ar leidimo gyventi kopiją. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid= AUTORIŲ TEISIŲ APSAUGA 2017 m. balandžio 26 d. sprendimas Stichting Brein (C-527/15) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Intelektinė ir pramoninė nuosavybė Direktyva 2001/29/EB Autorių teisių ir gretutinių teisių tam tikrų aspektų suderinimas 3 straipsnio 1 dalis Viešas paskelbimas Sąvoka Prekyba multimedijos grotuvais Papildiniai (add-ons) Kūrinių paskelbimas be savininko leidimo Prieiga prie interneto svetainių, siunčiančių duomenis nenutrūkstamu srautu (streaming) 5 straipsnio 1 ir 5 dalys Atgaminimo teisė Išimtys ir apribojimai Teisėtas naudojimas Stichting Brein yra Nyderlanduose įsteigtas autorių teisių turėtojų interesų apsaugos fondas. J. F. Wullems keliose interneto svetainėse, tarp kurių yra ir jo paties svetainė prekiauja įvairiais multimedijos grotuvų modeliais. Multimedijos grotuvas, parduodamas kaip filmspeler, yra išorinis įrenginys, kuris naudojamas kaip tarpininkas tarp, viena vertus, vaizdo ir (arba) garso duomenų šaltinio ir, kita vertus, televizoriaus ekrano. Į šį grotuvą J. F. Wullems instaliavo atviro kodo programinę įrangą, kuri leidžia naudojant struktūrizuotus meniu skaityti rinkmenas vartotojo sąsajoje, kurią lengva naudoti, ir integravo į jį internete galimus rasti papildinius jų nepakeitęs; šiuos papildinius yra sukūrę tretieji asmenys ir kai kurie iš šių papildinių nukreipia būtent į tas interneto svetaines, kuriose saugomi kūriniai padaromi viešai prieinami internautams be autorių teisių turėtojų leidimo. Šiuose papildiniuose yra nuorodos, kurios, aktyvuotos minėto multimedijos grotuvo nuotolinio valdymo pultu, nukreipia į trečiųjų asmenų eksploatuojamas srautinio duomenų siuntimo interneto svetaines, iš kurių kai kuriose suteikiama prieiga prie skaitmeninio turinio su autorių teisių turėtojų leidimu, o kitose tokia prieiga suteikiama be autorių teisių turėtojų leidimo. Taigi papildinių funkcija yra gauti pageidaujamą turinį iš srautinio duomenų siuntimo svetainių ir, paprasčiausiai kliktelėjus, paleisti jį naudojant J. F. Wullems parduotą multimedijos grotuvą, prijungtą prie televizoriaus ekrano m. gegužės 22 d. Stichting Brein pateikė ieškinį teismui ir pareikalavo, kad J. F. Wullems nustotų prekiauti šiais multimedijos grotuvais, kadangi prekiaudamas multimedijos grotuvais filmspeler jis atliko viešą paskelbimą ir pažeidė Autorių teisių įstatymo 1 ir 12 straipsnius bei Gretutinių teisių įstatymo 2, 6, 7a ir 8 straipsnius. Nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam šią bylą, kilo klausimai, kaip viešo paskelbimo sąvoka suprantama pagal Direktyvos 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau Direktyva 2001/29) 3 straipsnio 1 dalį (pirmieji du klausimai) bei ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad autorių teisių saugomo kūrinio, gauto siunčiant duomenis nenutrūkstamu srautu iš trečiajam asmeniui priklausančios interneto svetainės, kurioje šis kūrinys siūlomas neturint autorių teisių turėtojo leidimo, laikino atgaminimo naudojant multimedijos grotuvą, veiksmai atitinka minėtose nuostatose nustatytas sąlygas (trečias ir ketvirtas klausimai). Atsakydamas į pirmus du klausimus, Teisingumo Teismas nurodė, jog iš Direktyvos 2001/29 9 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad pagrindinis jos tikslas yra nustatyti autoriams aukšto lygio 12

13 apsaugą, leidžiančią jiems gauti teisingą atlygį už jų kūrinių naudojimą, visų pirma juos viešai paskelbiant. Tai reiškia, kad viešo paskelbimo sąvoka turi būti suprantama plačiai, kaip aiškiai skelbiama šios direktyvos 23 konstatuojamojoje dalyje. Pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį matyti, kad viešo paskelbimo sąvoka apima du kumuliacinius elementus, t. y. kūrinio paskelbimo veiksmą ir šio kūrinio paskelbimą viešai. Pagal formuojamą Teisingumo Teismo praktiką sąvoka viešas apima neribotą (pakankamai didelį) potencialių adresatų skaičių. Iš Direktyvos 2001/29 23 konstatuojamosios dalies matyti, jog minėto 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta autoriaus teisė viešai paskelbti kūrinį apima bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją, visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Teisingumo Teismas konstatavo, jog J. F. Wullems suvokė, jog į multimedijos grotuvą filmspeler, kuriuo prekiauja, iš anksto įdiegia papildinius, kurie būtent leidžia šį grotuvą įsigijusiems asmenims turėti prieigą prie saugomų kūrinių, paskelbtų srautinio duomenų siuntimo svetainėse be autorių teisių turėtojų leidimo, ir rodyti šiuos kūrinius jų televizoriaus ekrane. Todėl multimedijos grotuvo, suteikimas, atsižvelgiant į jame iš anksto įdiegtus papildinius, leidžia, naudojant struktūrizuotus meniu, turėti prieigą prie šiuose papildiniuose esančių nuorodų, kurios, aktyvuotos šio multimedijos grotuvo nuotolinio valdymo pultu, siūlo šio grotuvo naudotojams tiesioginę prieigą prie saugomų kūrinių, paskelbtų be autorių teisių turėtojų leidimo, ir turi būti laikomas paskelbimo veiksmu, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį. Be to, grotuvus filmspeler įsigijo pakankamai didelis skaičius asmenų. Teisingumo Teismas konstatavo, jog viešo paskelbimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, sąvoka turi būti aiškinama kaip apimanti prekybą multimedijos grotuvais, kaip antai nagrinėjamais pagrindinėje byloje, į kuriuos iš anksto buvo įdiegti papildiniai, kuriuos galima rasti internete ir kuriuose yra hiperteksto nuorodų, nukreipiančių į visuomenei laisvai prieinamas interneto svetaines, kur autorių teisės saugomi kūriniai padaryti viešai prieinami be šios teisės turėtojų leidimo. Atsakydamas į paskutinius du klausimus Teisingumo Teismas nurodė, jog pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalį atgaminimo veiksmui šios direktyvos 2 straipsnyje numatytos atgaminimo teisės netaikomos tik jeigu jis atitinka penkias jame numatytas sąlygas. Šias sąlygas reikia aiškinti siaurai, nes minėtos direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nukrypstama nuo direktyvoje nustatytos bendros taisyklės, pagal kurią reikalaujama, kad autorių teisių turėtojas suteiktų leidimą atgaminti bet kokį jo saugomą kūrinį. Remiantis Direktyvos 2001/29 33 konstatuojamąja dalimi, naudojimas laikomas teisėtu, jeigu jį leidžia atitinkamų teisių turėtojas arba jeigu jo neriboja taikytini teisės aktai. Kadangi pagrindinėje byloje autorių teisių turėtojai nėra leidę naudoti atitinkamų kūrinių, reikia įvertinti, ar nagrinėjamais veiksmais siekiama sudaryti tokio kūrinių naudojimo sąlygas, kurio neriboja taikytini teisės aktai. Teisingumo Teismas pabrėžė, jog atsižvelgiant į nagrinėjamo multimedijos grotuvo reklamos, minėtos šio sprendimo 18 punkte, turinį ir aplinkybę, kad pagrindinis dalykas, dėl kurio minėtas grotuvas yra patrauklus potencialiems įgijėjams, yra tai, kad jame iš anksto įdiegti atitinkami papildiniai, manytina, kad tokio grotuvo įgijėjas iš esmės sąmoningai ir žinodamas visas aplinkybes priima neatlygintiną ir neleistiną saugomų kūrinių pasiūlymą. Teisingumo Teismas konstatavo, jog Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad autorių teisių saugomo kūrinio, gauto siunčiant duomenis nenutrūkstamu srautu iš trečiajam asmeniui priklausančios interneto svetainės, kurioje šis kūrinys siūlomas neturint autorių teisių turėtojo leidimo, laikino atgaminimo naudojant multimedijos grotuvą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, veiksmai neatitinka minėtose nuostatose nustatytų sąlygų. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu clang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=

14 14